Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčios sukaktys

Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia išsaugota,
atnaujinta aktyvių parapijiečių. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Vienam iš seniausių Mažeikių miesto pastatų – evangelikų liuteronų bažnyčiai šiemet sukako 115 metų.
Įvairių istorinių įvykių verpetuose išlikęs pastatas yra miesto puošmena ir pasididžiavimas. Tačiau bažnyčia be žmonių būtų tik pastatas. Mažeikių evangelikų liuteronų parapijos tarybos pirmininkė pastebėjo: didžiausia bėda ta, kad parapijos žmonės sensta, miršta, o naujų narių į ją neateina.

Dvi sukaktys

Skirtinguose šaltiniuose įvardijamos bažnyčios pastatymo datos šiek tiek skiriasi.
Evangelikų liuteronų parapijos nariai prieš 15 metų, 2006 metų liepą, buvo surengę bažnyčios 100-mečio jubiliejų. Vadinasi, bažnyčios pastatymo bei veiklos pradžios data laikomi 1906 metai. Kitur rašoma, kad ši bažnyčia pastatyta šiek tiek vėliau – 1908–1910 metais, o pašventinta 1911 metų gegužės 22-ąją.
Taigi, šiemet sukanka 115 metų, kai bažnyčia pastatyta, ir 110 metų, kai ji buvo pašventinta.
Bažnyčia pastatyta kunigaujant Teodorui Kupferiui. Kunigas rezidavo Šiauliuose ir aptarnavo kelias bažnyčias, koplyčias, maldos namus, o Mažeikiuose apsilankydavo kelis kartus per metus. Pirmosios evangelikų liuteronų pamaldos Mažeikiuose buvo laikomos 1893 metais privačiuose namuose, o vėliau – rusų cerkvinėje mokykloje.

Statybos – iš paaukotų pinigų

Mieste gyvavusi evangelikų liuteronų bendruomenė turėjo svajonę ir siekį turėti savus tikrus maldos namus, todėl kunigas T. Kupferis drauge su parapijos pirmininku keliavo po parapiją rinkdami aukas bažnyčios statybai. Iš karto buvo surinkta 270 caro rublių. Geležinkelio stoties viršininkas Jankevičius surinko dar 100 rublių. Pinigus bažnyčios statybai aukojo ne tik mažeikiškiai, bet ir kaimyninių parapijų tikintieji, latviai, 1400 rublių paskolą suteikė Pagalbos kasa. Pinigai buvo renkami ir per loterijas. Iš viso bažnyčiai statyti išleista 7500 rublių.
Pastačius bažnyčią, jos altorius buvo pietiniame gale, apdengtas bordinės spalvos aksomu su geltonais kutais. Sakykla – kairėje pusėje nuo altoriaus, į ją vedė laipteliai. Ant abiejų šoninių sienų buvo juodos spalvos lentelės, ant kurių kreida buvo užrašomi giesmių, kurias giedos pamaldų metu, numeriai. Šiauriniame gale buvo laiptai į antrą aukštą prie vargonų. Vargonai buvę dideli, gražūs, bet neišliko.

Vietoj bažnyčios veikė gaisrinė

Antrojo Pasaulinio karo metais, 1944 metų rugpjūtį, rusai, taikydami į netoli bažnyčios stovėjusius vokiečių tankus, pataikė į bažnyčios medinį bokštą. Gaisras suniokojo bokštą, stogą, išdegino bažnyčios vidų. Po gaisro pamaldos būdavo laikomos Laisvės gatvėje buvusiuose baptistų maldos namuose. Išvijus vokiečius, 1944-ųjų lapkričio 1-ąją, tvarką įvedinėti ėmėsi nauja rusų valdžia. Bažnyčios komitetas ruošėsi remontuoti sugriautą bažnyčią, atsivežė medienos, lentų. Tačiau rusų kareiviai medžiagas išsivežė. Apgriuvusi bažnyčia taip ir liko stovėti. Pamaldos vykdavo kitų konfesijų patalpose vos kelis kartus per metus. Po karo nebeliko kunigų: kai kuriuos ištrėmė į Sibirą, o kiti patys pasitraukė į Vakarus.
Sugriautą pastatą sovietinė valdžia 1949 metais ėmė remontuoti ir vietoj bažnyčios įrengė gaisrinę. Tik bokšto likučiai bylojo apie čia buvusius Dievo namus.

Parapija buvo atkurta

Evangelikų liuteronų pamaldos vykdavo baptistų maldos namelyje, kur veikė ir choras. Valdžiai nugriovus baptistų maldos namelį, liuteronai įsikūrė provoslavų cerkvėje. Tačiau į ją jau ėjo mažai liuteronų, nes dauguma latvių per karą grįžo į savo šalį.
Mažeikių evangelikų liuteronų parapija iš naujo buvo įregistruota 1994 metais. Tikintiesiems dalis bažnyčios pastato (gaisrininkų laisvalaikio salė) sugrąžinta 1995-ųjų balandį. Suremontavus pastatą, jį pritaikius pamaldoms, tų pačių metų liepos 22 dieną bažnyčia buvo pašventinta. Visas pastatas tikintiesiems grąžintas 1998 metais.
Tam, kad Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos taryba susigrąžintų nuosavybę, jos nariams teko įveikti daug sunkumų. Dokumentuose nebuvo užfiksuota, kad bažnyčia tik iš dalies sugriauta. Tai reikėjo įrodyti nuotraukomis, liudytojų parodymais. Atgavus dalį bažnyčios, pritaikymo maldos namams darbų ėmėsi eiliniai parapijiečiai, aktyviai dirbo bažnyčios komitetas.
Aktyvūs vidaus remonto darbai prasidėjo grąžinus visą bažnyčios pastatą. Jis buvo labai apleistas: stogas kiauras, lauko sienų dažai nusilupinėję, langų rėmai apipuvę, o lėšų trūko. Sunkiausiu momentu pagalbos ranką ištiesė tikėjimo broliai iš Vokietijos. Išgražėjo ne tik bažnyčios pastatas, jos vidus ir išorė, bet ir aplinka. Bažnyčios teritoriją apjuosė nauja tvora, prie jos pasodintos tujos.
2001 metų rugsėjį bažnyčiai uždėta 3,5 tonos sverianti bokšto viršūnė.

Bendruomenė kasmet mažėja

Mažeikių evangelikų liuteronų parpijos pirmininkė Lidija Svobutienė sako, kad šiandien parapijos narių gretos nebėra didelės. Žmonių, kurie bažnyčią puoselėjo ir saugojo kritiškiausiais metais, kaskart vis mažėja. Jie vienas po kito iškeliauja amžinybėn.
„Kam sukanka aštuoniasdešimt penkeri, devyniasdešimt, devyniasdešimt penkeri… Į pamaldas dar susirenkame apie penkiolika parapijiečių. Labiausiai neramina tai, kad parapijos narių gretų nepapildo jauni žmonės. Yra konfirmuoti tikinčiųjų vaikai. Žinoma, jie išvažiuoja į didžiuosius miestus, ten įsikuria, tačiau juk grįžta pas artimuosius. Jeigu būtų poreikis, atrodo, turėtų atvykti į bažnyčią. Skauda širdį dėl to, kad vieną dieną ši bažnyčia liks tik pastatas“, – sakė L. Svobutienė.

Susiduria su sunkumais

Įprastai mažeikiškiai evangelikai liuteronai į pamaldas bažnyčioje renkasi kartą per mėnesį, pirmąjį mėnesio sekmadienį. Karantino metu pamaldos kurį laiką nevyko. Buvo išplatinti Vyskupo nurodymai, kaip tikintiesiems pasimelsti namie, kokias maldas paskaityti. Po karantininės pertraukos parapijiečiai pirmąjį kartą susitiko švęsti Velykų, gegužės mėnesį kartu minėjo Motinos dieną. Birželio 6-ąją bažnyčioje tikintieji drauge paminės Tėvo dieną.
Kalbėdama apie bažnyčios sutvarkymo bei jos aplinkos priežiūros darbus, L. Svobutienė geru žodžiu minėjo Savivaldybės administraciją, Švietimo, kultūros ir sporto specialistę Rūtą Končiutę-Mačiulienę bei Mažeikių seniūnijos vadovus už visokeriopą paramą parapijai.
„Visi parapijos nariai esame pensinio amžiaus. Vieni nelabai ką ir galėtume padaryti. Kai paremia finansiškai, tai kiekvienais metais tai šį, tai tą padarome. Pavyzdžiui, kieme garažai jau buvo labai negražūs. Pernai juos nudažėme, įdėjome naujas duris“, – pasakojo pašnekovė.
Aplink bažnyčią auga jos pastatymą, gyvavimo pradžią menantys medžiai. Dažnas praeivis vasaromis pasidžiaugia jų pavėsiu. Tačiau rudenį grėbti lapų susirenka vos 3–4 parapijos narės. Seniūnija paskolina didmaišių lapams sudėti, o paskui pasirūpina ir tų lapų išvežimu. Kita problema – aplink bažnyčią auganti žolė jau didelė, o parapijai priklausanti žoliapjovė sugedo, nėra ir žmonių, galinčių ją nupjauti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*