Praėjusių metų pavasarį „Santarvė“ rašė apie Renavo dvaro apylinkėse aptiktą iki tol niekur neaprašytą ir mokslui nežinotą kuršių apeiginį akmenį. Tuomet jo radėjai dėl saugumo sumetimų viešai neskelbė, kur tiksliai akmuo yra.
Po metus trukusių biurokratinių procedūrų dabar šis – Dingailių akmuo su plokščiadugniu dubeniu – oficialiai saugomas valstybės, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Reikėjo atkaklumo ir laiko
Žmogaus apdorotas maždaug 1,3×1,2 metro riedulys su plokščiadugniu dubeniu guli Renavo hidroelektrinės tvenkinio vakariniame šlaite.
Dubeniuotąjį akmenį atrado Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius. Apie tai, kad toks akmuo su įdubimu egzistuoja, pernai jis išgirdo iš savo kolegos dvaro sodybos darbuotojo. Nuvykęs į darbuotojo apibūdintą vietą, D. Makavičius akmenį surado, nufotografavo ir nuotraukas nusiuntė klaipėdiečiui kraštotyrininkui Denisui Nikitenkai. Jis nuotraukas parodė archeologams, o šie patvirtino, kad tai gali būti kuršių apeiginis akmuo.
Tada prasidėjo formalumai, kurie buvo reikalingi, kad rastas objektas įgytų valstybės saugomo objekto statusą.
„Yra speciali anketa dėl objekto įtraukimo į Kultūros vertybių registrą. Denisas ją užpildė, surašė visą reikalingą informaciją, nusiuntė nuotraukas. O paskui atkakliai daug kartų kultūros paveldo specialistams apie šį akmenį priminė“, – „Santarvei“ sakė D. Makavičius.
Tik antras toks akmuo
Paskutinėmis spalio dienomis D. Nikitenka socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė naujieną, kad ilgiau nei metus užsitęsę biurokratiniai reikalai pagaliau baigti.
„Dabar Dingailių akmuo – paveldosauginis ir viešas. Man šis kuršių aukuras brangus tuo, jog sudeginau nemažai nervų ląstelių ir dėjau daug pastangų, idant reliktas būtų teisiškai saugomas ir įsilietų į šių unikalių protėvių paminklų šeimą. O šis akmuo – tik antras rastas su tokiu dubens tipu visame pietiniame Kurše.“
Kultūros paveldo specialistų nuomone, apeiginis akmuo su Vakarų Lietuvos regionui būdingu plokščiadugniu dubeniu yra iš 15–16 a.
Kraštotyrininkas akmenį sieja su kitoje patvenktos Varduvos upės (Renavo tvenkinio) pusėje esančiu ir 13 amžių menančiu Renavo piliakalniu.
„Matyt, paveldo specialistai rėmėsi analogais mūsų krašte – Šilalės, Šauklių, Skaudalių šventviečių tyrimai davė nuorodas į minėtą amžių pagal rastas puodų šukes. Dingailių akmens aplinkos niekas netyrė“, – savo įraše mintimis dalijosi kraštotyrininkas.
Išliko pirminėje savo vietoje
Pasak D. Nikitenkos, Dingailių apeiginis akmuo yra išskirtinis savo dubens forma, kuri yra reta: dažniausiai tokie dubenys būna gana taisyklingi, apvalūs ir užima kone du trečdalius akmens paviršiaus. Šis – ovalo formos ir užima vieną trečdalį. Analogas yra tik Skuodo rajone, Ersloje.
„Dar svarbu, kad galimai Dingailių akmuo yra pirminėje savo vietoje, nes ji, tvenkinio pakrantės miškelis, nepaliesta melioracijos ar žemės ūkio darbų. Vadinasi, šalia dubeniuotojo akmens gali būti ir apeiginė ugniavietė su išlikusia itin svarbia archeologine informacija: apeigose degintų medžių anglimis, galbūt perdegusio, aukoto gintaro likučiais, būna randama ir puodų šukių bei kitų senojo pasaulio ir senosios tikybos apraiškų“, – akcentavo D. Nikitenka.
Įdomybių gali būti ir daugiau
D. Makavičius sako, kad bus mąstoma apie tai, kaip akmenį padaryti patrauklų lankytojams. Kol kas tai padaryti sudėtinga – prie akmens reikia eiti laukais, pakrūmėmis. Tačiau bus mąstoma apie tai, kaip parengti maršrutą. Juolab kad pastebimas didėjantis visuomenės susidomėjimas kultūros bei gamtos objektais. Vis daugiau žmonių leidžiasi ir į įvairius žygius.
Pašnekovas neabejoja ir tuo, kad Mažeikių rajone galimai yra ir dar daugiau įvairių žmonių ir gamtos sukurtų turtų, kurie šiandieniam žmogui galėtų priminti apie praeitį. Tik reikia tuos objektus pastebėti, atrasti.
Dingailių akmens suradimo istorija parodė tai, kad būna, jog vietiniai apie vieną ar kitą objektą žino ne vienus metus, tačiau to objekto nesureikšmina. Ir tik atsitiktinai, prie tam tikrų aplinkybių iš kalbos išeina, kad „Ai, žinau, mačiau, yra ten toks…“
