Mažos ir didelės klaidos ar bėdos?

Šisbeitauskas

Praėjusią savaitę darbus užbaigėme minėdami Lietuvos kariuomenės dieną. Tai buvo lapkričio 23-ioji. Ar pastebėjote, kad šis skaičius tarp minėtinų datų vis pasikartoja ir turi vienokią ar kitokią reikšmę?
Vyresnio amžiaus žmonės prisimena, kad vasario mėnesį tądien buvo minima sovietinės armijos diena, ji pas mus vadinta Vyrų diena. Vyrai moteris sveikindavo kovo 8-ąją, o jos stengdavosi stipriąją pusę pagerbti vasario 23-iąją. Dabar turime savo kariuomenę ir jos dieną, bet vyrų diena lapkričio 23-iąją kažkodėl neminima. Gal, sakau, tais senais laikais paprasčiausiai norėta nutolti nuo minties apie kariuomenę, o prisiminti vyriją?
Beje, rugpjūčio 23-iąją minime Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną, o dar po mėnesio – rugsėjį yra Žydų genocido diena. Jei dar pažvelgtume, kiek kiekvieno mėnesio 23-iąją yra vardadienių, tai ši diena būtų metų karalienė.
Bet grįžkime prie Lietuvos kariuomenės dienos. Mažeikiuose kariuomenės diena tradiciškai minima senamiestyje, Nepriklausomybės aikštėje, prie labai varganai, mano galva, atrodančio, aprūdijusio metalinio kryžiaus. Nuo šiol aikštėje bus ir naujų paminklų – dvi atminimo lentos ant pakylų su 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Mažeikių valsčiaus savanorių bei Vyties Kryžiaus kavalierių pavardėmis. Viskas būtų gerai, jei ne viena smulkmena – akys užkliuvo už vieno savanorio pavardės, tiksliau, jo vardo – Cincas. Tokio lietuviško vardo neteko girdėti, tad pasidomėjus, kaip yra iš tiesų, paaiškėjo, kad ten turėtų būti tradicinis lietuviškas vardas – Vincas. Sužinojau, kad tos lentos su iškaltomis pavardėmis į Mažeikius atkeliavo iš Vilniaus. Parvežtos jos buvo gerokai prieš savaitę iki atidarymo, tad tą klaidą iki Kariuomenės dienos dar buvo galima ištaisyti – tiesiog tą raidę perkalti. Gal ji ir būtų kažkiek išsiskyrusi iš kitų, jei „korektūrą“ taisytų mažeikiškiai, užtat vardas teisingas. Bet kur tau! Kiek žinau, už lentas buvo atsakingas vienas Savivaldybės darbuotojas, bet jis į savo atsakomybę, matyt, pasižiūrėjo pro pirštus, pasielgė valdiškai. O gal jam patirties trūko, nežinojo, kad ten, kur būna raidžių, gali būti ir klaidų?..
Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad, jei jau stengiamės atsidėkoti už mūsų šalies laisvę kovojusiems Lietuvos savanoriams, tai reikėtų viską padaryti tvarkingai. Sakoma, kad geriau vėliau, negu niekad, tad lieka tikėtis, kad šios kvailos klaidos greitai nebeliks.
Kita tema – taip pat apie valdymo problemas. Stoties gatvės gyventojas stebisi, kodėl gatvės renovacija buvo skirta tik jos paradinei pusei. Pradedant nuo Laisvės gatvės, buvo sutvarkyta važiuojamoji dalis, apšvietimas, pakloti šaligatviai. Renovacija pasiekė geležinkelio stotį. Ir viskas. O Stoties gatvės atkarpa iki Vydūno gatvės liko netvarkyta, be to, dingo buvęs gatvės apšvietimas.
Vyriškis piktinosi: laikraštyje jis skaitė apie pagaliau apšviestas kaimų gatves, o miesto gatvių apšviesti nebereikia? Daugelis mažeikiškių palikti likimo valiai – vėlų vakarą ir naktį mieste tamsu, nors į akį durk.
Keiksnojo mano pašnekovas ir Stoties bei Vydūno gatvių dangą – esą privažiuoti prie ten esančios miesto pirties neaplaužius automobilio neįmanoma – vienos duobės. Pilietiškas mažeikiškis tikino dėl tų bėdų kreipęsis ir į Savivaldybės vadovus, bet rezultato nesulaukė.
Nieko tam žmogui negalėjau pažadėti, nebent papasakoti mūsų laikraščio skaitytojams. Gal tarp jų yra ir tokių, kurie gali Stoties ir Vydūno gatvių gyventojams kažkaip padėti. Lauksime ir tikėsimės reakcijos. O geriausiai – konkrečių darbų.
Dar viena istorija. Naftininkų gatvės gyventojai jau kelerius metus prašė už želdinius atsakingų valdžios atstovų nupjauti jų kieme esančius senus, baigiančius nudžiūti medžius. Kai kuriuos daugiabučio namo gyventojai prieš keturias dešimtis metų pasodino patys. Buvo statomi naujo mikrorajono kvartalai, namai augo tiesiog laukuose, aplink nebuvo jokios žalumos. Senbuviai pasakoja: tuo metu prie daugiabučio namo norėjo kuo greičiau išvysti žalumą, tad nelabai žiūrėjo, ką sodina: čia nėra ąžuolų, klevų, kaštonų, beržų ar dar kokių šimtmečius augančių medžių. Tai, kas tada buvo pasodinta, dabar baigia nudžiūti ir labiau šiukšlina nei kelia pasigėrėjimą. Todėl dabar vietoj jų norėtų pasisodinti vertesnių medžių. Prašymą Savivaldybei rašė ne kartą. Šią savaitę išvydę tris vyrukus su benzopjūklu, žmonės apsidžiaugė. Bet neilgam: jie nurėžė ir išsivežė sukumpusį, bet mažiausiai nudžiūvusį medį, o kiti du paliegėliai liko stovėti…
Namo gyventojai pasiryžę į senųjų vietą pasodinti kitus medžius, bet niekaip neatsikrato tų senienų.
Baigdamas mažeikiškių bėdų sąrašą, noriu pasidžiaugti neseniai Kultūros centre rodyta lietuviško vaidybinio filmo „Širdys“ premjera. Kas šį filmą matė, kalbėjo: „Pagaliau!“. Pagaliau po tiek metų mūsų šalyje kurtų vaidybinių filmų „brudo“ ir pigaus popso kažkas pastatė tikrai dėmesio vertą nuoširdų, aktualias mūsų visuomenės problemas gvildenantį filmą. Žiūrovams tai buvo didelė atgaiva ir viltis, kad mūsų kinas atsigaus.
Šiandien – šv. Andriejaus vardadienis ir saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Žiemos saulėgrįža bus gruodžio 22-ąją. Sakoma, kad nuo Šv. Andriejaus galima spėti ateinančių metų orus – kiekviena diena parodys, koks bus pavasaris ir kiti metų laikai. O nuo šio sekmadienio prasideda adventas, tad visiems linkiu prasmingo ir šviesaus Kalėdų laukimo.