Mėgstantieji meną visada ieško autentiškos kūrybos

Renavo dvaro sodyboje iki birželio 6 dienos veiks tapybos paroda „Laisvė ir atsitiktinumas“. Jos autorius – medijų menininkas ir meno kritikas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Remigijus Venckus.
Šiai ryškiai ir daugialypei asmenybei, Lietuvos šiuolaikinio meno ir kultūros atstovui uždavėme keletą klausimų apie jo kūrybą, dirbtinio intelekto ir meno sąsajas bei sąlygas kultūrai būti ir išlikti gyvybingai.

– Kodėl pradėjote tapyti? Kuo tapyba skiriasi nuo kitų kūrybos sričių?
– Mano bakalauro studijos buvo dailininko grafiko. Po to baigiau meno istoriją, apgyniau menotyros disertaciją Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodamas grafiką nemažai laiko skyriau ir tapybos studijoms. Galiausiai, meno istorija be tapybos analizės iš viso nėra įmanoma. Esu ne tik menininkas, bet ir meno kritikas, tad per visą menotyrininko karjerą teko daug rašyti apie tapybą, pristatyti ir kuruoti tapybos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Tikriausiai tai irgi lėmė mano posūkį tapybos link.

Manau, dauguma menininkų sutiks su mano nuomone, kad kūryba yra tam tikra meditacijos forma. Kurdamas turiu laiko sau. Galiu pabūti pats su savimi. Šį laiką man ir dovanoja tapybos procesas. Uždaręs savo studijos duris tarytum atsiduriu kitoje realybėje. Niekieno netrukdomas leidžiu laiką su savo mintimis ir jausmais. Atrodo, kad tapyba išvalo protą nuo visokių informacinių nuodų, kuriais esu atakuojamas kiekvieną dieną.

– Gyvename skaitmeninių technologijų laikais. Keliais mygtuko spustelėjimais galime dirbtiniam intelektui leisti sukurti labai meniškus vaizdus.
Ar jūsų posūkis tapybos link, įvykęs prieš porą metų, nėra panašus į praeities sugrąžinimą?
– Dabar išgyvename tam tikrą meninių vaizdų infliaciją. Tai lemia nežabota audiovizualinių technologijų raida ir kiekvieną dieną stebinančios dirbtinio intelekto pritaikymo galimybės. Kantrus ir ilgas meno studijavimas, praktika studijoje nebetenka prasmės. Atrodo, kad kiekvienas gali būti dailininkas. Vis dėlto tai yra iliuzija. Toks nekantrus, vaizdus kepantis kūrėjas nesuvokia nei vaizdo kilmės, nei evoliucijos. Jis negali paaiškinti, koks yra vaizdo santykis su kultūra, aplinka, kurioje menas gimsta, ir kokį ryšį palaiko su istorija. Tai kūrėjas be aiškios ir gilios filosofijos, be strateginio kūrybos motyvo. Kas jis? Manau, jis panašus į beždžionę su automatu, nekoordinuotai besišlaistančią miesto gatvėmis. Toks kūrėjas yra ne tik iliuzijos gamintojas, bet ir pats nugrimzdęs iliuzijoje.

Susidurdami su iliuzijomis pradedame ieškoti tikrosios kūrybos.
Tikriausiai dėl to atsigręžiame į analoginėmis priemonėmis sukurtą meną, kuris vis dar bando originaliai ir labai intymiai papasakoti apie tikrovę. Žmogus, mėgstantis meną, negalintis be jo gyventi, visada ieško vienetinės, autentiškos, sukurtos tik vieną kartą kūrybos.

Mus vis dar žavi originalumas ir nepakartojamumas…

– Kaip manote, ar gyvų žmonių kuriamo meno nepakeis dirbtinio intelekto kūriniai? O kaip dėl žiūrovų santykio su naudojant dirbtinį intelektą sukurtais kūriniais?
– Visa problema slypi tame, kad dirbtinis intelektas labai greit vystosi. Žmonės nespėja keistis drauge su juo. Mūsų mąstymas gerokai lėtesnis, mums reikia daugiau analizuoti, po to apgalvoti ir reikšti originalias mintis. Kitaip tariant, išmokti gyventi kartu su dirbtiniu intelektu vienoje aplinkoje – ypatingas išbandymas. Tikriausiai dėl to dirbtinis intelektas ir baugina, ir keičia mūsų santykį su juo. Kita vertus, turime labai unikalią situaciją, kai galime apmąstyti žmogaus vietą šiame pasaulyje, iš naujo kelti klausimus apie tikrovę ir slėpinius, esančius už jos ribų.

Gali susidaryti įspūdis, kad gyvename žmogaus kultūros pabaigoje, bet ar tikrai? Manau, išgyvename panašią istorinę situaciją kaip tada, kai buvo išrasta skaičiavimo mašinėlė. Anuomet buvo galvojama, kad matematika mirė, o jos studijos universitete – beprasmės. Bet tai toks pat įrankis kaip rašiklis, kuris leido žmonėms pereiti į kitą – kokybinį matematikos studijų lygmenį. Galbūt ir dabar gyvename panašiame laikmetyje. Baugina tai, kad vienu metu dirbtinis intelektas yra kuriamas, išbandomas, tobulinamas, keičiamas, vartojamas, pritaikomas ir t. t. Viskas, atrodo, vyksta stichiškai ir nekontroliuojamai. Dar labiau visi bijome dėl savo kailio. Pavyzdžiui, ką dirbsime, kai mūsų darbus pagrobs technologijos.

– Turbūt matote ir pozityviąją dirbtinio intelekto, technologijų įgalinimo mene pusę?
– Technologijos menui gali duoti daug. Viskas priklauso nuo to, ar mes pradėsime kurti ką nors naujo, kokybiško ir ar su šia kūryba pasuksime nauja kryptimi. O gal imituosime didžiuosius dailininkus taip, kad sunaikinsime praeities kultūrą ir Leonardo da Vinčio „Mona Liza“ bus verta tiek pat, kiek bulvių traškučių pakuotės paveikslėlis? Tad koks yra tikslas – ar kurti naują kultūrą, ar devalvuoti neįkainojamus mūsų civilizacijos ženklus, o kartu su visu tuo ir patiems susinaikinti? Labai noriu tikėti, kad mums artimesnis pirmasis scenarijus.

Baimintasi, kad atsiradus fotografijai tapyba išgyvens savo mirtį. Atrodo, kad daugiau jau nebereikia tapyti realistiškai, o ir apskritai, tapyba negali papasakoti tiek, kiek sugeba fotografija. Bet įvyko visiškai nenumatytas posūkis. Viena vertus, tapyba pamaitino fotografiją naujomis idėjomis, ir fotografija rado savo kelią ir kaip menas, ir kaip dokumentika; kita vertus, pati fotografija išprovokavo tapybą žengti nauja kryptimi, kuri labiau klesti kaip abstrakcija ir į žiūrovą prabylama ne regimais, bet nujaučiamais ženklais. Galbūt mes kaip tik ir išgyvename tariamą egzistuojančios meno tradicijos mirtį. Gal pamatysime, kaip menas įgis naujus savo tapatumo ženklus.

– Atokiau nuo didžiųjų šalies miestų esantys rajonai, tarp jų ir Mažeikių, susiduria su tam tikrais sunkumais. Čia gyvena nedaug profesionalių menininkų, o ir tie patys sukasi tarp kūrybos, skubėjimo į kelias darbovietes, projektų rašymo, teikimo ir įgyvendinimo. Žiūrovai savo ruožtu „pop“ kultūrą supranta, mėgsta ir vertina labiau nei profesionalių menininkų kūrinius. „Neblizga“ ir rodikliai Lietuvos kultūros indekse…
Kodėl taip yra, ar įmanoma ką nors keisti, kai rajone nėra kritinės menininkų masės, kuri galbūt galėtų inicijuoti pokyčius ar prie jų prisidėti?
– Atsakydamas į klausimą tikriausiai užgausiu daugumos rajono gyventojų savimeilę. Bet atleiskite, negaliu meluoti. Mano atsakymas bus iš kelių dalių.

Pirmiausia, visi žinome, kad valdžia yra mūsų pačių veidrodis. Ją išsirenkame tokią ir jai leidžiame būti tokia, kokie esame mes patys. Jei mums nereikia kultūros, tai ir valdžiai nereikės. Galbūt gyventojai per mažai turi fantazijos ir todėl nežino, ko galima norėti iš savo valdžios. Galbūt dar nuo sovietmečio mumyse liko valdžios kaip neginčijamos, nekritikuojamos, o juolab ir ne žmonėms dirbančios suvokimas. Tai postsovietinis, potrauminis palikimas, su kuriuo vis dar tenka gyventi.

Antra, pagalvokime, kaip tokie rajonai kaip Mažeikiai (o ir gretimas Akmenės rajonas) buvo kuriami per pastaruosius 100 metų. Juk niekas nemąstė sukurti universitetinį, mokslo tyrimais ir švietimu grindžiamą rajoną. Daug metų regiono tapatybė buvo grindžiama kaip pramonės ir paprastų darbininkų gyvenimo bei veiklos erdvė. Tad vietos kultūros ir meno savimonę turime tokią, kokią ją kūrėme. Aišku, galime apkaltinti sovietmetį. Juk planinė ekonomika visą regioną orientavo tik į gamyklas ir darbininkų pagrindinių poreikių patenkinimą. Tad turime, ką turime.
Aišku viena, aukštoji ir išskirtinė kultūra negali būti kaip nors implantuojama, jos poreikis turi atsirasti natūraliai. Taip, kaip vystosi regionas, vargu ar matysime greitus pokyčius.

– Kas dar lemia kultūros gyvybingumą, klestėjimą, jos vartojimą?
– Kultūros vartojimas priklauso ir nuo to, kiek regione atsiranda šviežio kraujo. Kuo vyresnė bendruomenė, kuo mažiau atvyksta naujakurių ir kuo ilgiau užsibūna čia gimę, tuo labiau regionas primena stovintį vandenį. Naujos idėjos, nauji kultūros proveržiai įmanomi tik tada, jei keliaudami vietiniai gyventojai lankosi klestinčiuose panašaus dydžio regionuose ir, parsivežę gerų pavyzdžių, bando juos įgyvendinti. Beje, tam įgyvendinti reikia ir miesto, rajono valdžios noro, ir tam tikrų specialių užimtumo bei finansavimo programų.
Apie tai, ko reikia, kad regione klestėtų kultūra, ir kiek galimas progresyvus kūrybingumas, yra rašęs Richardas Florida. Jis suformavo 4T indeksą.

Pirmiausia svarbus yra talentas. 1T – tai kūrybingų, išsilavinusių, inovatyvių žmonių koncentracija (mokslininkų, inžinierių, menininkų, programuotojų ir kt.). Talentingi žmonės yra pagrindinis inovacijų ir ekonominės plėtros šaltinis. Miestai ar regionai, kurie pritraukia ir išlaiko talentus, turi didesnį augimo potencialą. 2T – tai technologijos. Technologijų plėtra ir sklaida yra būtina sąlyga inovacijoms. Čia yra vertinga tiek technologinė infrastruktūra (pvz., internetas, universitetai, tyrimų institutai), tiek patentų skaičius, aukštųjų technologijų įmonės. Technologijos leidžia talentams įgyvendinti idėjas ir kurti pridėtinę vertę. 3T – tai tolerancija, atvirumo ir įvairovės indeksas, kuris matuoja, kiek miestas ar regionas yra atviras skirtingoms kultūroms, tautoms, lyčiai, seksualinei orientacijai ir pan.

ūrybingiems žmonėms reikia aplinkos, kurioje jie jaustųsi laisvai ir nebūtų diskriminuojami. Įvairesnė ir atviresnė visuomenė labiau pritraukia kūrybingus žmones. 4T – teritorija. Vieta, kuri apima fizinę infrastruktūrą (transportas, būstas, viešosios erdvės), urbanistinę struktūrą ir geografinę padėtį. Teritorija svarbi ne tik funkcionalumo, bet ir gyvenimo kokybės prasme – miestai, siūlantys patogią, estetišką ir tvarią gyvenamąją aplinką, yra patrauklesni talentams.

Reziumuojant galiu tik palinkėti regiono valdžiai ir šviesuomenei įsivardinti ir detaliai apgalvoti visus 4T indeksus. Ar jie tikrai pakankami? Ką galime padaryti daugiau dėl savo pačių sėkmės?
Parengė Neringa Švelnienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo