Apsinuoginusios moterys televizijos ekrane, žurnalų puslapiuose, meno kūriniuose menininką Rimantą Dichavičių piktina. Tai, kas šiais laikais vadinama erotika, moteris žemina, o visa mūsų kultūra suvulgarinta iki šlykštumo.
„Bet juk žmogus ir yra tam žmogus, kad pakiltų virš biologijos. Pakiltų į meilę, pasiaukojimą, džiaugsmą, kūrybą, poeziją, eitų į aukštumas“, – apie pamintas vertybes kalbėjo Mažeikiuose savo darbų parodą surengęs lietuviškojo akto klasiku vadinamas dailininkas ir fotografas.
– Sovietmečiu išgarsėjote moterų aktais fotoalbume „Žiedai tarp žiedų“. Tais laikais fotografuoti aktus buvo drąsu. Dabar apsinuoginusių moterų atvaizdus matome kasdien. Koks jausmas Jus apima, kai žiūrite į šiuolaikinę erotiką?
– Dabar to nuogumo yra tiek ir tiek. Buvau knygų mugėj visai neseniai. Kas ten darosi… Dominuoja atviras porno, ir kuo bjauriau, tuo geriau. Ir tuos stendus aplipę žmonės kaip bičių spiečius. Čia pasaulinė knygų mugė. Na, kiek tu gali būti nuogas?
– Fotografuojate kryžius, smūtkelius, etnografines sodybas… Ar ne pikta, kad esate žinomesnis kaip aktų kūrėjas, nes žmonėms apnuogintas moters kūnas įdomiau nei pakelės kryžius?
– Visi supaprastina – ai, tai čia tas, kur mergas fotografuoja. Bet kad aš buvau ir kryžių parodą surengęs, ir etnografinį ciklą išleidęs, tai parašė tik porą eilučių.
Visiems va čia įdomu, bet tas įdomumas prieina iki biologinių dalykų, kai pateikiama viskas atvirai. Tai gali būti vadovėlis daktarams, kaip pjauti ar gimdyti, bet kad žavėtis… Ar čia atgaiva dūšiai?
– Dabar mažeikiškiams pristatėte fotopaveikslų ir fotografijų parodą bei savo prieš keletą metų išleistą fotoalbumą „Vizijos“. Čia moterys tarsi už kažko paslėptos. Kodėl?
– Iš protesto. Aš esu svieto lygintojas. Čia mano kaip vidinis protestas, kad aš į žarnynus nelįsiu. Tas, kas aišku, jau neįdomu. Turi būti paslaptingumo. Tarsi čia ne mergaitės apnuogintos guli, o pats tarsi apnuogini save.
Kūryba tuo įdomi, kad ji eina iš gelmės, iš tikrumo. Tu nori nenori turi parodyti, kas tavyje gyvena. Aš nenoriu per save lipti. Tokios mano nuostatos susiformavo anksti, aš jas tik šlifuoju, poliruoju.
Dabar visas menas yra tarsi pasityčiojimas iš žmogiškosios prigimties, iš jo dvasios, iš jo kilnumo, net, sakyčiau, dieviškumo. Jaunimas, pats skaičiau ir mačiau nuotraukas, pardavinėja savo, atsiprašant, fekalijas. Užkonservavo garsenybės fekalijas ir šešiasdešimt dėžučių aukcione pardavė už pusę milijono. Ir tas aukcionas sutraukė minias smalsuolių. Tai kas tai yra? Čia žmonių snobizmas yra. O tas žmogus, kuris įdėjęs daug vargo, – kas jam sumokės už darbo dieną? Bet jis savęs neišduos.
– Kai kalbate apie šiandieninę visuomenę, atrodo, kad Jums skaudu ir pikta. Negi Lietuvoje viskas taip blogai?
– Yra ir gražaus, štai aš atvežiau krūvą albumų. Visi šiuolaikiniai autoriai. Ir aš laikau, kad labai šiuolaikinis esu. Aš moku džiaugtis gražiais dalykais, bet viskas šiandien eina šarlatanizmo keliu, muilina tau akis ir lenda į kišenę.
Dauguma kūrėjų nori padaryti viską greitai. Aptaškė sieną, užklijavo auksinius rėmus – ir čia jau menas. Snarglius po parodas vežioja, džiovintas žiurkes, tualetus atveža dvokiančius. Ir visi gėrisi: va, čia tai modernu.
Ir šiuolaikinio meno centras… Taigi dailininkai keikiasi, spjaudosi, sako, jau penkerius metus nebeiną ten. Ir aš eidavau, nepraleisdavau nė vienos parodos. Galvoju, nu gal kas nors padoresnio bus. Viršūnė buvo Kristus, nupaišytas su kupranugario mėšlu. Po metų atvežė kitą Kristų – padarytą iš šokolado. Gali ateiti ir palaižyti, koks skanus Kristus. Šarlatanizmas! Kai neturi apie ką kalbėti, kalba apie užpakalį. Visi anekdotai žemiau bambos. Bet kad intelektualų anekdotą pasakytų… Mes nepriaugome iki to.
– Bet juk visa spauda, televizija mums ir bruka skandalus, vulgarias nuogybes, popsą….
– Tai viskas ir apskaičiuojama tam vidurkiui. Vadinasi, to ir reikia liaudžiai. O jums gerai, jūs geriate šitą alų ir gerkite toliau. Negaliu visiems patikti. Aš kuriu sau paveikslus, man gražu, įdomu, kovoju iki milimetro. Žiūrėkite, ta mergaitė – gali paveikslą pjaustyti kvadračiukais ir bus gražu. Ranka ir akmuo… Kaip gražu, kokia linija, kokia faktūra. Ar čia vulgaru? Mano darbai tuo gražūs, kad gali pjaustyti kaip šokoladą, ir bet kuri plytelė bus skani.
Aš dabar tokio amžiaus, ir nebesijaudinu, kai peikia, aš suprantu, ką aš darau, kodėl aš darau. Ir jeigu Dievas duos, aš po poros metų pristatysiu vieną estetinį momentą. Ten nieko nebus, bus tik labai labai gražu. Bet kiekvienas sprendžia pagal savo patirtį.
– Ar norite pasakyti, kad kažką suprastume, reikia tam prilygti? Nejaugi šiandieniniai meno vartotojai yra neišprusę ir vartoja tik tai, kas jiems brukama?
– Meną kiekvienas priima pagal savo patirtį. Yra triptikas: autorius, kūrinys ir vertintojas. Idealu, jei visi trys yra tokio paties lygmens suvokimo. Jeigu autorius genijus, o vertintojai – kilbukai, jie nesupras, kas čia įdomaus. Turi žinoti kontekstą, meno istoriją, per amžius kas buvo, kas vakar buvo, kokioj šaly kas vyksta, ar tai yra meistrystė, ar tobulas kūrinys gimė, ar tai tik dar užuomina, embrionas. Kad šitą suprastum, turi paaukoti gyvenimą. O kas aukos gyvenimą? Žmogus geria alų, dirba savo sode ir atėjęs stebisi: kas čia tokio?
Formulė man yra hieroglifas, bet matematikas iškart supras. Už jos slypi mintis, bet tos minties niekas nemato. Tai ir yra mūsų nelaimė.
– Kokio lygio vertintojų sulaukiate savo parodose?
– Visokio lygio vertintojų yra. Sutinku žmonių, prieš kuriuos galiu ir ant kelių atsiklaupti, bet ateina ir tokių, su kuriais net neturiu ką kalbėti. Aš jų nežeminu, ir aš apie daug ką neišmanau. Aš galiu tik pasakyti, ar man patinka, ar nepatinka. O kiti tave taip išplauna, išvalo, net likučius išnuodija.
Aš nieko nekaltinu, kaltinu tik, kad valdžia psichologiškai palaiko tą diletantizmą, tą šarlatanizmą. Kai kurie menininkai piktinasi, vienetai toleruoja, kadangi jiems taip lengviau. Reikia rodyti gražius dalykus. Kada juos pamatysi, į klozetą lįsti nebenorėsi.
– Pabrėžiate, kad mumyse beliko mažai šventumo, kilnumo, dieviškumo… Kaip manote, kas atsitiko, kad pamynėme šias vertybes?
– Žmogus yra tiek genialus, kiek ir durnas. Tiek pasiaukojantis, kiek ir niekšas. Juodosios jėgos nugali. Per daug pas mus jų yra, viskas kyla iš nevalyvumo, iš abejingumo. Pažiūrėkite, septyniolikmetės sugrubėjo, suvulgarėjo, sumiesčionėjo, supifėjo. Kablukai tokie, dažų tiek… Tik žiaumoti, gurkšnoti, tik mersedesai. Anksčiau kukliau buvo – mergaitė drovi, su kasytėmis.
O psichologija kokia – pamačiau gražią mergaitę, ir tik kuo greičiau ją į lovą įsitempti. Bet nepagalvoja, kad pirma reikia pažinti jos charakterį, pasidomėti jos pomėgiais, koks jos išsilavinimas. Gal aš jai svetimas, o gal ji man svetima? Kas antra šeima skiriasi…
– Kas, Jūsų manymu, galėtų žmogų priversti sustoti ir susimąstyti? Ar ateis dar toks laikas, kai žmonės atsigręš į Jūsų deklaruojamas vertybes?
– Tai to laiko niekada nebuvo, tik vienetai kvietė į tai. Visais amžiais to bjaurumo buvo.
Viduramžiais žmones degino už šviesią mintį, komunistai šaudė už tai, kad tiki Dievu.
O menininkai visada buvo opozicijoje visiems. Nes jis buvo atviras, ėjo atvira siela.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Nuotrauka iš R. Dichavičiaus albumo „Žiedai tarp žiedų“, išleisto 1990 m.
