Mažeikių dailės mokykla dalyvauja Goethe instituto inicijuotame projekte „Išplėstinė Lietuva: priimti kitą 2024“. Mokykloje įkurtoje meno rezidencijoje „Draugystės 32“ praėjusią savaitę lankėsi, mokyklos ir Mažeikių miesto bendruomenės nariams kūrybines dirbtuves vedė menininkas dr. Juozas Laivys.
Analizuoja specifines problemas
Tęstiniame projekte dalyvaujančių miestų jaunimas kartu su vietos organizacijomis, dailės mokyklomis, kultūros veikėjais, atvykstančiais menininkais bando analizuoti ir spręsti tiems miestams aktualias socialines problemas.
Įsibėgėjus rudeniui, spalio mėnesį, Marijampolėje, Šalčininkuose, Tauragėje, Visagine ir Mažeikiuose pradėjo veikti menininkų rezidencijos.
Atvirų, laikinai veikiančių rezidencijų paskirtis – būti dialogo ir bendradarbiavimo vieta. Jose menininkai gali įtraukti jaunus žmones į kūrybinį procesą, skatina miestų gyventojų aktyvumą ir analizuoja specifines vietos temas.
Sovietinis urbanistinis palikimas, žmonių bendrų šaknų nebuvimas, susvetimėjimas – tokias Mažeikių miesto problemas norėjo panagrinėti šio projekto įgyvendinimą mūsų mieste inicijavę Mažeikių dailės mokyklos bendruomenės nariai.
Kūrybinėse dirbtuvės – ir jauni, ir suaugę
Dalyvauti projekte – laikinai reziduoti Mažeikiuose, stebėti miestą ir jo gyvenimą, fiksuoti įdomiausius mieste pamatytus dalykus, bendrauti su mažeikiškiais, rengti kūrybines dirbtuves sutiko Plungės rajone gyvenantis menininkas J. Laivys.
Kūrėjas, išsiskiriantis autentišku požiūriu į šiuolaikiniame mene aktyviai svarstomas temas – autorystę, institucinę galią, ekonominę meno vertę, meno ir gyvenimo ribas ar jų nebuvimą,– praėjusią savaitę meno rezidencijoje „Draugystės 32“ surengė kelias kūrybines dirbtuves Dailės mokyklos mokytojams, ją lankantiems mokiniams bei jų tėveliams.
Be to, galimybe susitikti su J. Laiviu, dalyvauti jo vedamose patyriminėse kūrybinėse veiklose pasinaudojo ir Mažeikiuose veikiančių gimnazijų, savivaldybės įstaigų, įvairių organizacijų atstovai.
Atlieka tyrimus ir dalijasi atradimais
Šiuose kūrybiniuose susitikimuose J. Laivys trumpai pristatė savo tyrinėjimus ir vizualias patirtis, suformuotas rezidencijos laikotarpiu stebint Mažeikių miestą ir aptiktus architektūros, meno objektus, fotoleidinius, parodų ir ekspozicijų medžiagą. Jis susirinkusiems papasakojo savo kuriamo kūrinio koncepciją, pagrįstą rezidencijos lokacijos adreso transformacija į raidžių ir skaičių sistemą bei rezidencijos kūrybinių dirbtuvių dalyvių vardų perteikimą kūrinyje. Be to, dalyvius pakvietė atlikti po kelias kūrybines užduotis: užšifruoti savo vardus ir pavardes skaičiais, piešti bendradarbiaujant su kitais dirbtuvių dalyviais, sukurti bendrus piešinius ir juos vieni kitiems pristatyti.
„Siunčia jie, va, tokius „agentus“ – menininkus – kaip aš į minėtus miestus. Menininkai miestų įstaigose, organizacijose įsirengia savo studijas, tyrinėja miestą, susitinka su bendruomenėmis, papasakoja apie savo atradimus“, – projektą, kuriame dalyvauja, mažeikiškiams pristatė J. Laivys.
Svečias pridūrė, kad menininkų atradimus, pastebėjimus, įžvalgas, reziduojant penkiuose šalies miestuose, vėliau vertins, apibendrins ir miestų gyventojams vienokiu ar kitokiu būdu pristatys Goethe instituto darbuotojai.
Šviesoforai ir daugiabučių fasadai
Vienas pirmųjų menininko pastebėjimų, lankantis mūsų mieste, toks, kad Mažeikiai – šviesoforų miestas.
„Šviesoforų čia labai daug ir jie veikia dieną naktį. Neseniai buvau Paryžiuje, dariau pristatymus. Bet tiek kiek Mažeikiuose laukti prie raudono šviesoforo signalo ten neteko. Stovi vakare, naktį, dega raudona šviesa, jokio automobilio niekur nematyti. Mažeikiuose ne kartą pažeidžiau kelių eismo taisykles“, – kalbėjo J. Laivys.
Vaikštinėdamas aplink Dailės mokyklą esančiame daugiabučių kvartale, menininkas pastebėjo įsibėgėjantį daugiabučių namų renovacijos procesą. Jam pasirodė aktualu ir įdomu tai, kad daugelyje daugiabučių pirmieji aukštai išnaudojami komercijai – parduotuvėms, grožio studijoms.
„Sudomino ir dar nerenovuotų daugiabučių fasadai. Kol kas retai pasitaiko estetinių sprendimų, kokių nors raštų, sudėliotų iš plytelių. Beje, griauti yra lengviau nei statyti. Aš žiūriu į tai demokratiškai: buvome kokie buvome, to meto žmonės pastatė pastatus tokius, kokius galėjo, kaip suprato, o mums reikia su tuo toliau gyventi, ieškoti naujų požiūrių, naujų būdų statyti, atnaujinti ir nesigėdyti savo praeities. Taip manau aš, žmogus iš šono, trumpam stabtelėjęs Mažeikiuose“, – su suaugusiais kūrybinių dirbtuvių dalyviais įžvalgomis pasidalijo projekto dalyvis.
Nuotr. autorės, Gražinos PLONIENĖS ir iš Mažeikių dailės mokyklos archyvo
