Mindaugo gatvė matė daug mirčių ir kraujo

Tęsinys. Pradžia Nr. 148

NAMĄ SESERIAI
PASTATĖ BROLIAI
Uršulė Šidlauskaitė-Glodenienė nuo 1930 metų, kai jai buvo tik treji metukai, su mama ir broliu apsigyveno Mindaugo gatvės name, pažymėtame 26-uoju numeriu. Čia prabėgo beveik visas šios šeimos gyvenimas. Iš šių namų 1979-aisiais, sulaukusi 87-erių, Uršulės mama iškeliavo Anapilin.


1946 metais mergina baigė Mažeikių gimnaziją, įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Mokėsi Namų ūkio fakultete, o po reorganizacijos nelikus šios specialybės, 1951 metais baigė Agronomijos fakultetą. Maždaug po dešimtmečio iš Šilutės ji buvo perkelta į Mažeikius ir iki pat pensijos dirbo rajono Žemės ūkio valdyboje.
Uršulės mama, taip pat Uršulė, buvo iš Krakių kaimo ūkininkų Mažeikų šeimos. Joje užaugo 8 vaikai: šeši sūnus ir dvi dukros. Visi berniukai buvo išmokslinti, o dukroms, tėvai nusprendė, didelių mokslų nereikia. 1930 metais broliai seseriai Uršulei Mažeikaitei-Šidlauskienei pastatė namą Kankinių (Mindaugo) gatvėje, kuris yra trečias už sankryžos su Birutės gatve. Jis, gerokai pakeitęs išvaizdą, tebestovi ir šiandien.
Namas buvo dviejų aukštų. Kiekviename buvo po keturis kambarius ir virtuvę. U. Šidlauskienė su vaikais gyveno pirmame aukšte, o antrąjį – nuomojo. Už mėnesio nuomą gaudavo 50 litų. Tais laikais tiek kainavo normalus bekonas. Kadangi mama buvo namų šeimininkė, jai labai praversdavo kiekvienas litas.
U. Glodenienė prisiminė, kad dar paauglystėje S. Ličkūnas jai pasakojo, kodėl ši gatvė buvo pavadinta Kankinių.
Anot jo, caro laikais, prieš I pasaulinį karą, caro generalgubernatorius Muravjovas, žmonių pramintas Koriku, už lietuviškos spaudos platinimą labai žiauriai baudęs žemaičius. Toje vietoje, kur dabar yra miesto parkas ir stovi betoninis kryžius, augusios pušys. Ant jų Muravjovo įsakymu buvę kariami lietuviško žodžio platintojai.

ANTRĄJĮ
AUKŠTĄ
NUOMOJO
Pirmasis U. Šidlauskienės nuomininkas buvo Mažeikių gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Januševičius su šeima. Jo žmona taip pat buvo pedagogė. Jie augino dvejų metukų dukrą Reginą, kuri po daugelio metų, jau sovietmečiu, tapo gydytoja ir dirbo Šiauliuose. Pas Januševičius dažnai lankydavosi jų kolegos. Tarp jų vyras ir žmona Šlekiai, Šalkauskai, lotynų kalbos mokytojas Antanas Baranauskas. Pastarasis buvo viengungis, labai reiklus ir griežtas. Pas jį gyveno dukterėčia Lida Jasiūnaitė, kuri vėliau studijavo aktorystę ir tapo artiste.
Po poros metų Januševičių iškėlė į Marijampolę, kur jis dirbo gimnazijos direktoriumi. Kaip Uršulei teko girdėti, toje gimnazijoje veikė kažkokia nelegali organizacija. Už tai direktorius buvo išvežtas į Štutgartą (Vokietija) ir ten nukankintas.
Po Januševičių pas U. Šidlauskienę butą nuomojo iš Klaipėdos atvažiavęs Mažeikių banko vyriausiasis buhalteris Šarkis. Jis buvo aukštas, gražus vyras, turėjo dvi dukras – Meilutę ir Bitę, kurios kartu su tėvais per karą atsidūrė Vakaruose, vėliau emigravo į Australiją, kur ir liko.
Kai U. Šidlauskienė su vaikais apsigyveno Mažeikiuose, nuo Laisvės gatvės einant parko link, kairėje Mindaugo gatvės pusėje, kampe (dabar – kavinė „Picasso“ stovėjo žydo parduotuvė. Joje buvo prekiaujama maisto prekėmis, saldainiais.
„Buvau gal kokių 6–7 metukų mergaičiukė, kai nubėgusi į tą parduotuvę nusipirkdavau rutuliuko formos šokoladuką, kurio viduje būdavo metalinis žiedelis ar auskariukas. Man, vaikui, tai būdavo didžiausias džiaugsmas“, – sako garbaus amžiaus sulaukusi moteris.
Už šios parduotuvės toliau, parko link, stovėjo kitas namas, kuris priklausė taip pat žydui, besiverčiančiam metalinių katilų, kitokių metalo dirbinių supirkimu. Jis turėjo arklį, juo važinėjo po kaimus ir ieškodavo, kas ką gali parduoti. Kairiajame Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampe, kur dabar stovi daugiabutis gyvenamasis namas, buvo advokato Povydžio dviejų aukštų medinis namas. Jo kieme augo labai gražių, įvairiaspalvių skiepytų alyvų krūmai. Priešingame kampe, toje pačioje gatvės pusėje, buvo pastatyta bažnyčia.

MIESTO BURMISTRAS
TURĖJO KEPYKLĄ
Dešiniajame Mindaugo ir Laisvės gatvių kampe, kur dabar yra „Edzaro“ parduotuvė, stovėjo nedidelis zakristijono Vilimo namas. Jo kieme augo kriaušė, kuri išliko iki šių dienų. Vilimo sūnus po karo Kaune baigė dailės technikumą, o dukra – Kauno kūno kultūros institutą. Ištekėjusi Angelė Šmitienė dirbo Gimnastikos katedros dėstytoja Pedagogikos institute Vilniuje.
Kitas namas už Vilimo priklausė Čijunskienei. Apie jos likimą Uršulė nieko nežino. Už šios moters namo galu į gatvę stovėjo Končienės troba. Prieš karą jos dukra buvo ištekėjusi už kažkokio policijos pareigūno ir per karą atsidūrė užsienyje. Toliau parko link, Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampe, buvo Jundulo karstų dirbtuvės. Priešingoje pusėje anais laikais stovėjo didelis, dviejų aukštų Mažeikių miesto burmistro Gurskio namas. Po karo jame buvo įsikūrusios įvairios įstaigos. Kieme buvo Gurskio duonos ir pyrago gaminių kepykla.
„Mūsų nuomininkai manęs prašydavo nueiti į tą kepyklą nupirkti ragaišio. Tačiau jie labiau pageidaudavo, kad nueičiau į Vasario 16-osios gatvėje esančią Lampienės kepyklos parduotuvę. Jos kepti ragaišiai esą buvo skanesni. Tada pyragai buvo kepami iš tamsių, kvietinių, rupaus malimo miltų. Jie būdavo apvalios formos. Tokių baltų pyragų ir bandelių kaip dabar tada niekas nekepdavo“, – prisimena Uršulė.
Kitas nedidelis medinis namas, stovėjęs Mindaugo ir Birutės gatvių kampe, priklausė Znotinui. Kai Mažeikius bombardavo, į jį pataikė bomba, ir namo vietoje liko tik duobė. Toks pat likimas ištiko ir advokato Povydžio namą. Perėjus Birutės gatvę, kitoje jos pusėje, kampe buvo didelis sklypas, kuris priklausė kažkokiam Savivaldybės darbuotojui. Už šio sklypo stovėjo Šidlauskienės namas, kurio sklypas iš kiemo pusės ribojosi su žydo gydytojo O. Krongoldo sklypu.
Už Šidlauskų, einant durpyno link, kitas sklypas priklausė žinomai Mažeikių vaistininkei Eugenijai Motuzaitei. Tačiau ji namo ten nepasistatė, o po karo savo sklypą perleido stomatologei Butkienei. Jos vyras buvo mokytojas. Butkai čia pasistatė namą ir jame gyveno, vėliau jį pardavė.

ČIUOŽYKLĄ MĖGO
IR JAUNIMAS,
IR SUAUGĘ
Tarpukariu kita troba už Šidlauskų priklausė Striaupytei. Toliau už jos stovėjo S. Ličkūno namas. Už S. Ličkūno gyveno Jankauskas. Jį juosė tvora su storais stulpais. Ji per karą nenukentėjo ir išliko iki šiol. Uršulė prisimena tik tiek, kad Jankauskas turėjo sūnų, kuris Smetonos laikais po miestą vaikščiojo uniformuotas.
Už Jankausko sklypo galu į gatvę stovėjo labai paprasta, sandėlį primenanti Poškienės troba. Ši moteris buvo iš kaimo atsikėlusi ūkininkė ir čia gyveno su dukra. Dabar jos namelio vietoje stovi puošnus statinys. Paskutinis Mindaugo gatvės namas, kuris buvo šios ir V. Kudirkos gatvių kampe, priklausė batsiuviui Stoniui.
Kitoje Mindaugo gatvės pusėje buvo Jonaičių sklypas. Šeimininkai iškasė didelį plotą durpių ir čia įrengė čiuožyklą. Ji buvo apšviesta, nedidelis namelis buvo skirtas užsidėti pačiūžoms. Jonaitis buvo padaręs dideles roges, į kurias įsikibęs galėjai mokytis šio meno. Į čiuožyklą susirinkdavo daug jaunimo, ateidavo nemažai mokytojų. Tarp jų dažnai būdavo ir gimnazijos lotynų kalbos mokytojas Antanas Baranauskas.

KELIONĖ IŠ KNABIKŲ –
ĮSIMINTINA
Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams, šie Šidlauskienę su vaikais išvarė iš namų. Šidlauskai pasitraukė iš miesto ir su nuomininkais Šarkiais apsigyveno Knabikų kaime, kuriame U. Šidlauskienė turėjo ūkį. Kartu su jais gyveno ir Sidabrų šeima. Vėliau, po karo, Jonas Sidabras tapo gimnazijos direktoriumi.
Baigiantis karui ir vokiečiams traukiantis dalis tautiečių, bėgdami nuo sovietų armijos, traukėsi kartu su vokiečiais ir atsidūrė Vakaruose. Tarp besitraukiančiųjų buvo ir Šarkiai. Šarkis, kaip vyriausiasis banko buhalteris, su savimi turėjo banko raktus, kuriuos išsiskiriant atidavė U. Šidlauskienei.
„Puikiai prisimenu tą 1944-ųjų lapkričio 1-ąją, kai laimingai grįžome į mamos gimtinę Krakius, po to – į Mažeikius. Kelias buvo užminuotas. Vežimų gurguolė iš lėto judėjo į priekį. Pirmajame vežime, kurį važnyčiojo Sidabras, sėdėjo vaikai. Šis vežimas ir užšoko ant pirmosios minos. Sprogimo banga Sidabrą nubloškė toli į dirvą, o vaikai liko ratuose nė kiek nenukentėję. Buvo sudraskytas tik vienas vežimo ratas“, – kelionę iš Knabikų mena Uršulė.
Grįžę į Mažeikius Šidlauskai savo trobesius rado sveikus, o medinis kaimynės Striaupytės namas buvo sudegęs iki pamatų. Po karo jį atstatė. Pusę šio namo nupirko Pranciška Švažienė.
(Bus daugiau)
Nuotr. iš asmeninio Uršulės Šidlauskaitės-Glodenienės albumo.: U. Šidlauskienė su savo vaikais Uršule ir Stasiu.

Mokytojas Antanas Baranauskas Jonaičių čiuožykloje.

Taip atrodė ką tik pastatytas Uršulės Šidlauskienės namas. 1930 metai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto