Gabijos gimnazijoje apsilankė penki šių metų „Misijos Sibiras“ dalyviai. Autorės nuotr.
Simboliška: Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse Sedos Vytauto Mačernio, Gabijos, Merkelio Račkausko gimnazijoje, „Ventos“ progimnazijoje bei „Menų stotyje“ lankėsi „Misijos Sibiras“ dalyviai.
Bendraudami su šiuo projektu besidominčiais mokiniais bei suaugusiais mažeikiškiais svečiai pasakojo jiems įdomiausias ekspedicijoje į Kazachstaną nutikusias istorijas, dalijosi patirtimi, kvietė nebūti abejingais savo – lietuvių tautos istorijai.
Skaudūs istoriniai įvykiai
1918 metų lapkričio 23 dieną buvo įkurta Lietuvos kariuomenė, nepriklausomybės kovose sėkmingai apgynusi Lietuvos laisvę.
Vis dėlto 1940 metų birželio 15 dieną dėl įvairių priežasčių Lietuvos kariuomenė nebuvo panaudota ir Sovietų kariuomenė, įžengusi į Lietuvą, ją okupavo. Jau po metų pirmieji gyvuliniai vagonai su mūsų tautiečiais, mūsų artimaisiais – seneliais, proseneliais išriedėjo į rytus. Kitaip tariant, prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves – daugiausia Sibirą, Vidurinę Aziją.
Trėmimai truko iki pat 1952 metų. Per vienuolika metų iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 132 tūkst. gyventojų.
Jungtis tarp praeities ir dabarties
Projekto „Misija Sibiras“ tikslai ir esmė yra glaudžiai susiję su minėtais įvykiais. Ilgiau nei dešimtmetį vykstančio projekto metu į ekspedicijas po lietuvių tremties ir kalinimo vietas kasmet išvyksta nedidelis būrelis jaunų žmonių.
Vis dėlto projektas neapsiriboja vien ekspedicija. Jos dalyviai ir iki ekspedicijos, ir po jos rengia įvairius susitikimus su Lietuvos gyventojais, inicijuoja pilietines akcijas ir jose patys dalyvauja, kiek galėdami dalijasi informacija apie tai, ką pamatė, patyrė dalyvaudami šioje ekspedicijoje.
Vyko į Kazachstaną
Šių metų vasarą 16 ekspedicijos dalyvių vyko į Kazachstaną, nes antrus metus iš eilės nebuvo gautos kelionei į Sibirą reikalingos vizos.
Tačiau Kazachstanas lietuvių tremties istorijoje – ne ką mažiau svarbus. Skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių.
Jausdami didžiulį visos Lietuvos palaikymą ekspedicijos dalyviai Karagandos apylinkėse intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus lietuvių kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei pirmą kartą per visą projekto istoriją – sakralinius liaudies paminklus – koplytstulpius.
Per dešimt dienų ekspedicijos dalyviai iš viso aplankė 18 kapinių, jas dalyviai šukavo ieškodami kapų su lietuviškomis pavardėmis, tokių rasti pavyko net 130. Taip pat lietuvių atminimui įprasminti buvo pastatyti 2 koplytstulpiai ir 1 kryžius.
Ekspedicijoje pavyko susitikti ir pabendrauti su trimis Kazachstane gyvenančiais lietuviais – politinių kalinių vaikais, anūkais, kurie savo gyvenimus sukūrė Kazachstane, tačiau puikiai žino, jog jų tėvynė yra Lietuva.
Reikia užsiregistruoti
Pasidalyti įspūdžiais iš ekspedicijos į Mažeikių rajoną buvo atvažiavę penki „Misijos Sibiras 2019“ dalyviai – Rūta Ragauskaitė, Algita Jasionytė, Audra Avižiūtė, Paulius Gadeikis ir iš Mažeikių kilęs Marijus Štilinis.
Lietuvos televizijos žurnalistė A. Avižiūtė „Santarvei“ sakė, kad tokių išvykų į įvairių Lietuvos kampelių mokyklas, bibliotekas, kitas žmonių dažnai lankomas laisvalaikio erdves, netgi į įvairias įmones tikslas yra noras pasidalyti su žmonėmis įspūdžiais, patirtimis. Kitaip tariant, siekis populiarinti projektą. Norintieji, kad projekto dalyviai atvyktų, registruojasi specialioje interneto svetainėje.
Vis dėlto aplankyti visų su ekspedicijos dalyviais norinčių susitikti šalies mokyklų neįmanoma.
Pernai ekspedicijos dalyviai apvažiavo per 300 Lietuvos mokyklų, tačiau 90 mokyklų, panorusių, kad „Misijos dalyviai“ atvyktų, jų nesulaukė. Tam fiziškai nepakako laiko.
„Manome, kad didžiųjų Lietuvos miestų mokyklų mokiniai visomis prasmėmis turi daugiau įvairių galimybių. Tarp jų – ir daugiau galimybių sužinoti apie ekspediciją. Todėl pasiskirstome į grupeles, susidarome tvarkaraštį kas, kada ir kur važiuosime, išsiprašome dienai iš darbų ir mielai leidžiamės ir į tolimiausius Lietuvos kampelius“, – pasakojo A. Avižiūtė.
Ir kaip pilietė, ir kaip žurnalistė
Žiūrovams A. Avižiūtė yra žinoma iš Lietuvos televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“. Mergina rengia reportažus ir dažniausiai yra tas žmogus, kuris kalbina kitus. Šiuo atveju, keliaudama po Lietuvą su kitais ekspedicijos dalyviais, ji, kaip sakoma, stojasi į kitą barikadų pusę – tampa tuo žmogumi, kuris auditorijai pasakoja įdomybes, patirtas Kazachstane, atsakinėja į jaunimo ir suaugusiųjų užduodamus klausimus.
Mergina sakė, kad džiaugiasi patekusi į projektą bei turėjusi galimybę ir kaip žurnalistė rengti reportažus apie ekspediciją televizijai, radijui, rašyti straipsnius interneto portalui. Ji vertina ir tai, kad dabar gali daug ir betarpiškai bendraudama su įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojais dalytis savo, kaip pilietės, patirtimis.
Tremtiniai ir politiniai kaliniai
Iš Mažeikių kilęs, Gabijos gimnaziją baigęs M. Štilinis savo mokykloje apžvelgė, kiek bendrai per 14 metų ekspedicijoje yra dalyvavę žmonių, kiek lietuvių kapų jie aplankė ir sutvarkė, kiek lėktuvais, traukiniais, autobusais, automobiliais ir pėsčiomis nukeliavo kilometrų. Skaičiai – įspūdingi. Sudėjus projekto dalyvių nukeliautus kilometrus, jų užtektų 2 kartus apkeliauti aplink žemę.
Mažeikiškis sakė, kad mokydamasis mokykloje jis istoriją mokėjo visai neblogai. Tačiau projekte jam nauja tapo tai, kad reikėjo labai aiškiai atskirti dvi sąvokas – tremtis ir politinis įkalinimas.
Moksleiviai ir jų mokytojai atidžiai klausėsi svečių pasakojimų apie Kazachstano
kapines, kuriose atgulė lietuviai politiniai kaliniai. Autorės nuotr.
Tremtiniai buvo ištremti į Sibirą, tačiau jie nebuvo kažkur uždaryti, jie galėjo turėti darbą, galėjo kaip nors prasimanyti maisto, sąlyginai galėjo laisvai vaikščioti.
Politiniai kaliniai visi buvo išvežti į Kazachstaną, visi buvo nuteisti pagal 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. Net ir kūdikiai buvo paskelbiami tėvynės išdavikais. Po 13–14 valandų atidirbę politiniai kaliniai grįždavo į kalėjimą ir už visos dienos darbą gaudavo porą riekių duonos bei stiklinę vandens.
Pradedama nuo anketų
Mažeikiuose lankęsi ekspedicijos dalyviai į pokalbį stengėsi įtraukti ir gimnazistus. Jie jaunimui uždavė klausimų, klausė jų nuomonės.
Plungiškis bibliotekininko išsilavinimą turintis Paulius Gadeikis, kaip ir dera tikram žemaičiui, su mokinių bei mokytojų auditorija kalbėjosi žemaitiškai. Jis jaunuoliams papasakojo apie tai, kaip patenkama į pilietinį projektą „Misija Sibiras“. O patekimas ir atranka nėra lengva.
Pirmiausia kandidatai pildo anketas, kuriose turi atsispindėti žmogaus vertybės apie tai, kokią žinią jis – potencialus dalyvis, norėtų nešti žmonėms. Šiais metais ekspedicijos organizatoriai sulaukė 1033 kandidatų anketų. Toliau iš šių anketų atrenkami 79 žmonės ir pakviečiami į bandomąjį žygį, vykstantį kuriame nors Lietuvos regione. Po bandomojo žygio paaiškėja 16 tikrųjų ekspedicijos dalyvių.
Susiduriama su mitais
Pasak svečių, visuomenėje apie „Misiją Sibiras“ sklando keletas mitų.
Pirma, kad joje dalyvauti gali tik pilnamečiai asmenys.
„Tai netiesa. Jei turite noro, tačiau esate dar nepilnamečiai, būtinai pildykite anketas. Bandykite. Nes yra atvejų, kai organizatoriai tuos jaunus, pilnametystės nesulaukusius žmones „užsiaugina“ – kviečia į bandomuosius žygius ne po kartą, o paskui jau ir į ekspedicijas“, – sakė M. Štilinis.
Kitas mitas toks, kad būtina mokėti rusų kalbą. Pagrindinis privalumas – mokėti skaityti kirilicą. Tai pagelbėja ieškant lietuvių kapų. Tiek Kazachstane, tiek Sibire ant antkapių lietuvių pavardės buvo rašomos kirilica.
Dar galvojama, kad labai svarbu yra turėti gerą fizinį pasirengimą. Vėlgi tai privalumas, tačiau, kaip sakė ekspedicijos dalyviai, stipriausi žmogaus raumenys yra smegenys. Jeigu turi ryžto, tvirtos valios, visus išbandymus įveiksi.
Dalis žmonių galvoja, kad dalyvauti gali tik tie, kurių šeimoje ar giminėje buvo ištremtųjų. Tačiau kandidatuoti ir bandyti tapti projekto dalyviais gali visi, nepaisant to, ar jų artima aplinka nukentėjo nuo tremties.
Sugebėjo nuvežti net kryžių
Visą dieną Mažeikių rajone bei Mažeikiuose praleidę ekspedicijos dalyviai sakė galintys valandų valandas pasakoti savo įspūdžius.
Vis tik visiems penkiems labiausiai į atmintį įsirėžė politinio kalinio Jurgio Dirvonskio vaikystėje mirusios dukrelės kapo paieškos. 93 metų J. Dirvonskis jau niekada nebesitikėjo pamatyti Kazachstane palaidotos dukters kapo. Tačiau ekspedicijos dalyviams jis patikėjo nuotrauką, kurioje įamžintas jo paties rankomis sukurtas antkapinis paminklas su angelu.
Nors vilties surasti tą kapą didžiulėse, apleistose Kazachstano kapinėse buvo labai mažai, ekspedicijos dalyviams nusišypsojo sėkmė, jie jį surado.
Šiemet tremtinys Bronislovas pagamino Lietuvoje kryžių ir jį įteikė ekspedicijos dalyviams taip, kad kiekvienas po dalį jo galėtų susipakuoti į kuprines ir vežtis į ekspediciją. Jis prašė patiems pasirinkti tinkamą vietą kryžiui iškelti, o kryžių paskirti visų tremtinių ir politinių kalinių atminimui įamžinti. Dalyviai šį kryžių surinko ir pastatė netoli buvusios Karabaso geležinkelio stoties, iš kur politiniai kaliniai buvo paskirstomi po visą Karlagą. Deja, bet tai vieta, iš kurios dalis kalinių taip ir nebeišvyko bei amžiams liko Karabaso apylinkėse.
Loreta BUTKUTĖ
