Kelerius metus socialiniame tinkle „Instagram“ stebiu Daumanto Drukteinio paskyrą „Need for trees“ („Poreikis medžiams“ – taip jos pavadinimas skambėtų lietuviškai).
Joje trisdešimt vienų metų iš Ylakių kilęs vyras su savo daugiau nei 18 tūkst. sekėjų auditorija dalijasi vaizdo įrašais, nuotraukomis, pasakojančiomis apie išgyvenimą miškuose.
Įdomu ir gal kiek netikėta tai, kad ir kalbėdamas kuriamuose vaizdo įrašuose, ir rašydamas raštu jis liežuvio nelaužo – turinį kuria gimtąja žemaičių kalba ir jau paties sekėjo problema, jei jis nesupranta to, kas sakoma.
Žinia, kad beveik dvejus metus Daumantas gyvena Mažeikiuose, tapo paskata pakviesti jį pokalbiui. O pokalbis pavyko ir buvo kupinas žemaitiškos šnektos bei daug juoko.
Nuo pomėgio iki verslo
Egzistuoja tokia sąvoka „buškraftas“, reiškianti įgūdžių, žinių ir technikų visumą, leidžiančią žmogui išgyventi, prisitaikyti ir patogiai gyventi gamtoje naudojant natūralius išteklius bei minimalią įrangą. Paprasčiau tariant, tai – gyvenimo gamtoje menas.
Daumantas savo pomėgį leisti laiką gamtoje, statyti užuovėjas, gaminti maistą lauko sąlygomis, fotografuoti bei filmuoti mišką, gyvūnus ir daryti panašius dalykus apibūdina dar paprasčiau. Jis sako, kad eina miegoti į miškus.
Pašnekovas yra ne tik nuomonės formuotojas, bet ir verslininkas, įkūręs įmonę, turintis interneto svetainę, kurioje prekiauja savo paties sukurtomis ir ištobulintomis hamakų, priedangų nuo vėjo ir tinklelių, saugančių nuo vabzdžių, sistemomis.
O šių metų pavasarį Valstybinis patentų biuras Daumanto puoselėjamą prekinį ženklą „Need for trees“ konkurse „Registruotas metų prekių ženklas 2024“, kategorijoje „Geriausias metų prekių ženklas Europai“, apdovanojo pirmąja vieta.
Pirmąkart išėjo žiemą
Bet pradėkime nuo pradžių. Savo veiklos pradžia D. Drukteinis vadina 2019 metų žiemą, kuomet, norėdamas pravėdinti galvą, išėjo į netoli namų esantį mišką. Nuo minties apie nakvynę po atviru dangumi neatbaidė nei šalti orai, nei artimųjų atkalbinėjimai.
Į kompaniją pasiėmęs savo žmonos haskių veislės šunį jis patraukė į mišką.
Pirmasis išėjimas nebuvo ramus: vietiniai medžiotojai surengė varomąją medžioklę ir, negana to, kad aplink aidėjo šūviai, Daumanto atsivestą šunį užpuolė piktas medžiotojų taksas. O galiausiai du medžiotojai atėjo pakalbinti Daumanto, nes nuogąstavo, kad jis yra iš nežinia kur į mišką atsibastęs keistuolis ar nelaimėlis, galbūt ketinantis gyvenimą užbaigti miške.
Tarp atėjusių medžiotojų buvo kaimynas. Pasikalbėję, pasijuokę iš situacijos medžiotojai patraukė savo keliu, o Daumantas liko miške.
Žmonių reakcija – papildomas akstinas
D. Drukteinį galima apibūdinti ir kaip profesionalų stovyklautoją. Už tokį epitetą jis nepyksta, sako, kad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Pašnekovas pasakojo, kad nuo seno žiūrėdavo visokias laidas ir vaizdo įrašus, kaip žmonės išgyvena gamtoje, kaip gamina valgyti, nakvoja, pasidaro viską, kas reikalinga buičiai. Be to, vaikystėje, paauglystėje Daumantas dalį laisvalaikio praleisdavo miške, gamtoje. Žodžiu, jam tai nebuvo naujiena.
„Paskui, kai į mišką išėjau jau būdamas suaugęs, kai į „Instagramą“ įkėliau pirmąjį įrašą su nuotraukomis ir kai žmonės pradėjo rašyti, kad jiems tai faina, man tai buvo akstinas ir dažniau įkelti pasakojimų apie įdomybes ir nuotykius“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.
Daumantas pasakojo, kad kuo puikiausiai moka bendrinę lietuvių kalbą. Ir, kol gyveno Vilniuje, su bičiuliais ir kolegomis dažniausiai bendraudavo būtent taip. Bet prisimena, kad kartais nuėjęs į parduotuvę prabildavo ir savo gimtąja žemaičių kalba. Jam būdavo juokinga stebėti, kaip vilniečiai sutrinka, susinepatogina, nes nesupranta.
„Esu Ylakiuose gimęs – čia visi ir visur šneka tik žemaitiškai. Man taip įprasta, sava, nes mano aplinkos žmonės visada šnekėjo tik žemaitiškai“, – apie kalbėjimą kasdien ir žemaitiškai kuriamą turinį internetui sakė pašnekovas.
Vis dar hobis, o ne darbas
Daumantas džiaugiasi, kad ir dabar, po šešerių metų, miškas jį kviečia, traukia ateiti, bei tuo, kad turinio kūrimas per laiką netapo našta ar sunkia pareiga. Jis į laiką, leidžiamą gamtoje, nesikoncentruoja kaip į darbą. Tai buvo ir vis dar išlieka hobis, laisvalaikio praleidimo būdas.
„Dauguma influencerių prisiima įsipareigojimų. Pavyzdžiui, sukurti integraciją – taip vadinama užsakovų gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų reklama, įterpta į vaizdo įrašą. Va tada tai jau yra darbas, nes su priimtu įsipareigojimu pradedi jausti ir tam tikrą spaudimą: užsakovas turi lūkesčių, tu pats spaudi save, o, be to, spaudžia ir laikas… Kai darai sau ir nesi nuo nieko priklausomas, viskas kur kas paprasčiau“, – kalbėjo D. Drukteinis.
Tiesa, yra nemažai nepažįstamų žmonių, kurie prašosi drauge su Daumantu eiti į mišką. Ir, nors jis yra vedęs žygius pagal „Erasmus“ mainų programą Lietuvoje apsilankiusiems moksleiviams, vis tik į atsitiktinių žmonių vedimąsi stovyklauti žiūri atsargiai. Viena vertus, tai yra nepažįstami žmonės. Be to, kai už tam tikrą veiklą pradedi imti pinigus, tai jau tampa nebe laisvalaikio praleidimo būdu, o darbu.
Todėl į miškus Daumantas dažniausiai eina vienas arba kartu su savo taksiuku Rikiu, broliu Žygimantu, draugu Laurynu.
Bijai vilko, neik į mišką
Paprašytas prisiminti ir papasakoti kelis labiausiai į atmintį įstrigusius nuotykius, pašnekovas sakė, kad per laiką yra buvę įvairių situacijų.
Pavyzdžiui, žmonės Daumantui dėl stovyklavimo miške yra iškvietę policiją, jo augintinis Rikis yra susipjovęs su laukiniu gyvūnu, dar Daumantą yra užpuolęs briedis. Su bičiuliais stovyklaujant miške Anykščių rajone, vidury girios lyg iš niekur išlindo moteris, kuri priminė tikrų tikriausią raganą: baltai apsirėdžiusi, visa išsitepliojusi lyg kokiomis tatuiruotėmis.
„Šiuo metu jau lyg ir nieko nebebijau. Atsigulu miegoti ir miegu, o kas kur baubia, kas kur bėgioja, man tas pats. Dažniausiai dar su savimi veduosi Rikį. Tai jis stovyklavietėje palaiko tvarką.
Miške reikia bijoti ne gyvūnų, o žmonių. Miškas – gyvūnų namai, tad normalu, kad jie ten ir baubia, ir staugia, ir nuo jų žingsnių miško paklotė traška. O žmonės – jie visokių nesąmonių gali prisigalvoti. Ir bent jau man nesmagu miško viduryje sutikti žmonių“, – kalbėjo Daumantas.
Meniškas „tiksliukas“
Internete, socialiniame tinkle „Instagram“ ir dalijimosi vaizdais platformoje „Youtube“, pašnekovo skelbiami vaizdo įrašai, nuotraukos – meniški, kūrybiški, su krisleliu paslapties ir doze humoro.
Fotografuoti, filmuoti, montuoti vaizdo įrašus D. Drukteinis išmoko savarankiškai. Jo nuomone, žmogus gali visko išmokti, jei tik pats to nori.
„Visą laiką buvau toks – prie gamtos. Bet tiksliųjų mokslų man reikėjo kaip atsvaros. Niekad neplanavau, kad eisiu į miškus su intencija ką nors fotografuoti, filmuoti ar kad paskui tai kelsiu į internetą. Dariau tai dėl savęs, nes patiko“, – tvirtino „Santarvės“ pašnekovas.
Daumantas save vadina „tiksliuku“, bet kartu ir menininku. Lietuvos sveikatos mokslų universitete jis baigė visuomenės sveikatos studijas, bet pagal įgytą specialybę iki šiol nedirbo. Ketvirtame kurse Daumantas savarankiškai, padedamas brolio, pradėjo mokytis programuoti. O paskui, nuvažiavęs į vieną iš Vilniaus įmonių, pasiprašė darbo, sakydamas, kad dirbs ir už minimalų atlyginimą, nes nori išmokti programuoti, įgyti patirties. Toje įmonėje jis dirbo 5 metus, po to kitoje – dar dvejus. Dabar programavimas – baigtas etapas.
Ieškojo geriausio varianto
Dvejus metus D. Drukteinis gyvena Mažeikiuose ir kartu Ylakiuose, turi įmonę, prekiauja hamakais ir jų priedais.
Verslo idėja Daumantui irgi toptelėjo natūraliai. Kai dar tik pradėjo eiti nakvoti į miškus, jis ėmė ieškoti, kaip būtų galima gerai ir patogiai išsimiegoti. Sudomino informacija, kad žmonės miega prie medžių pririštuose hamakuose.
Daumanto nusipirktas pirmasis hamakas netiko – buvo per trumpas, prastai pasiūtas. Todėl jis ėmė domėtis, rinko informaciją ir nutarė pasisiūti sau labiausiai tinkantį variantą.
Skelbimų portale D. Drukteinis susirado ir nusipirko pačią pigiausią siuvimo mašiną, užsisakė audinių ir siuvo.
Beje, norint patogiai ir šiltai išsimiegoti prie medžių pririštame hamake, vien jo neužtenka. Net ir šilčiausią vasaros naktį miegoti bus šalta, jei neturite hamako pašiltinimo. Jei nebus uždangalo, ramybės neduos vėjas, prapliupęs lietus, jei neturėsite integruoto tinklelio nuo vabzdžių, miegoti neleis uodai.
Daumantas ir sukūrė sistemą, reikalingą patogiam ir šiltam miegui gamtoje, hamake. Iš pradžių gaminių prototipus bandė siūti pats. Paskui pamatė, kad reikia profesionalaus siuvėjo pagalbos.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
