Mokslininkė Mažeikiuose ieško senų koklinių krosnių

Istorikė-archeologė Raimonda Nabažaitė, neseniai išleidusi knygą apie interjero karalienes koklines krosnis, dabar kviečia žmones fotografuoti tokias krosnis ir pasidalyti jų nuotraukomis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Senosios koklinės krosnys – unikalaus dizaino, bet nesaugomos paveldo institucijų, ne itin vertinamos žmonių ir, dažnu atveju, pasiunčiamos į šiukšlyną.
Klaipėdietė archeologė Raimonda Nabažaitė neseniai išplatino įdomų kvietimą, skirtą Klaipėdos krašto bei Žemaitijos gyventojams. Ji pakvietė žmones tapti ekspedicijos „Gyvos krosnys“ dalyviais ir istorijos metraštininkais – fotografuoti koklines krosnis.

Žino, kad yra išlikusių

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja, archeologė R. Nabažaitė prieš ketverius metus apgynė daktaro disertaciją „Vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų koklininkystė Klaipėdoje: tarp inovacijos ir kultūrinės tradicijos“.
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos surengto geriausios 2016 metų disertacijos konkurse ši studija buvo pripažinta nugalėtoja humanitarinių ir socialinių mokslų srityje.
Pasak archeologės, ji jau dešimt metų tyrinėja sudužusių krosnių koklius. R. Nabažaitė žino, kad yra žmonių, kurių namuose koklinės krosnys stovi nenukentėjusios nuo įvairių laikmečio kaitos padiktuotų įvykių.
Mokslininkė koklines krosnis vadina unikaliu paveldu ir norėtų jas išsaugoti, tyrinėti. Išsaugoti jei ne fiziškai, tai bent nuotraukose, aprašuose.

Apie naujesnius žinių mažiau

Savo disertacijoje mokslininkė tyrinėjo išlikusius XIV–XVIII a. Klaipėdos koklius. Norėdama ištirti, kaip įvyko perėjimas nuo rankų darbo koklių gamybos tradicijos prie fabrikinės gamybos, R. Nabažaitė pastebėjo, kad muziejų fonduose – labai mažai medžiagos, kuri leistų labiau pažinti koklių gamybos tradicijų kaitos, perėjimo iš vienos technologijos į kitą laikotarpį.
Informacijos bei radinių stoka aiškinama tuo, kad paveldo tvarkybos reglamente yra nurodyta: vertingas yra archeologinis sluoksnis, susidaręs iki XIX a. Vėlesnis, XIX–XX a., archeologinis sluoksnis bei jį kasinėjant aptinkami radiniai, tyrimai tampa archeologų bendruomenės diskusijų objektu, priklausančiu nuo tyrėjų kompetencijos, požiūrio, suvokimo, kas svarbu, o kas ne.
Todėl paradoksalu, kad, atrodytų, apie ne tokių tolimų laikų radinius, šiuo atveju XIX–XX a. koklines krosnis, žinoma mažiausiai.

Nori surinkti nuotraukų archyvą

Istorikė archeologė R. Nabažaitė jau daugiau nei metus puoselėjo idėją kreiptis į Klaipėdos krašto bei Žemaitijos gyventojus, išsaugojusius koklines krosnis, turinčius senų koklių, ir prašyti juos nufotografuoti ir atsiųsti nuotraukas elektroniniu paštu.
Ji tikisi surinkti koklinių krosnių fotografijų archyvą, o paskui ir išleisti šių statinių metraštį – knygą, kurioje būtų sudėtos krosnių, išsibarsčiusių būtent po Klaipėdos kraštą ir visą Žemaitiją, fotografijos.
R. Nabažaitė užsimena ir apie planus suteikti koklinių krosnių savininkams specialius pasus: „Tuomet ir atsivertų vaizdas, ar esama pasikartojančių koklinių krosnių, kuo jos vertingos, skirtingos ar unikalios. Anksčiau visuose namuose stovėjo tokios krosnys. Tai buvo įprasta šildymo praktika“, – pasakoja archeologė.
Pasak R. Nabažaitės, dar ir dabar koklinės krosnys statomos, tik pagrindinė jų paskirtis – ne šildyti, o suteikti namams jaukumo ir išskirtinumo.

Kviečia nesikuklinti ir siųsti nuotraukas

Nufotografuoti krosnį ir išsiųsti nuotrauką elektroniniu paštu daug laiko neatims, o istorikei šios nuotraukos galbūt bus labai vertingos ir daug papasakojančios.
„Net jei manote, kad jūsų krosnis neverta dėmesio, nesikuklinkite. Laukiamos visos fotografijos. Atsirinkę, mūsų akimis ir žiniomis, vertas dėmesio, susisieksime su jas įamžinusiais žmonėmis“, – pažymi R. Nabažaitė.
10 koklinių krosnių fotografijų atsiuntusiam žmogui mokslininkė padovanos savo išleistą knygą „Interjero karalienė“. Koklinių krosnių nuotraukas reikėtų siųsti iki lapkričio 26 dienos el. paštu [email protected]
Neturintys siuntimo elektroniniu paštu galimybių prašomi susisiekti telefonu (8 463) 98 648.

Trūksta ir noro, ir žinių

Beje, dar apie koklinių krosnių svarbą ir apie tai, kad žmonės jų neįvertina.
Koklinės krosnys yra vienas iš XIX–XX a. informacinių šaltinių. Jas tyrinėjant galima daug pasakyti apie jų šeimininkus, apie tuomet naudotas medžiagas ir jų importo kelius. Tarkime, ar krosnis mūryta vietinių meistrų, ar kokliai atvežti iš Vokietijos? O gal pagaminti Priekulėje? Paprastam žmogui, ne istorikui, tokių klausimų gal ir nekyla. Tačiau istorikui jų kyla daug ir įvairių.
Pasak R. Nabažaitės, tai, kad šiandieniniai žmonės nevertina išlikusių koklinių krosnių, nulėmė keli dalykai. Vienas jų – saugoti autentiškus dalykus, nebūtinai krosnis, bet ir langus, duris ir panašias namų detales šiandieniniai žmonės neturi intereso. Interesas rastųsi, jei, pavyzdžiui, patalpų istoriniuose pastatuose savininkai gautų mokesčių lengvatų už tai, kad saugo tai, kas autentiška. Kitas dalykas – neretai žmonėms trūksta suvokimo, žinių apie mūsų istorijos ir kultūros vertybes.
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*