Mokykla prie parko: šiek tiek istorijos ir prisiminimų

Šitą temą pasufleravo taksi vairuotojas, vežęs mane į kasmetinį klasės susitikimą.
Nieko netikėto ar originalaus, bet, manau, ir jums pasitaiko susidurti su darbais, kurie guli paviršiuje, yra matomi, tačiau nei akis, nei protas už jų kažkodėl neužkliūva. Mano atveju, šis darbas – straipsnio tema apie Mažeikių aštuonmetę mokyklą.
Į senamiestį vežęs taksistas, kuriam aš papasakojau apie dvigubą susitikimo priežastį: pirmoji – tai, kad mes susitinkame kasmet, antroji, kad šiemet sukanka lygiai 50 metų, kai mes baigėme aštuonmetę Mažeikiuose, nustebo: „O ką, Mažeikiuose buvo ir tokia mokykla?“

Buvo, buvo, – patikinau, – ir dar ne taip seniai. Ir nusistebėjau sau: vyriškis, kurio amžius varijavo tarp 40 ir 50 metų, tai turėtų žinoti, jei ne pats prisiminti, tai bent iš tėvų pasakojimų žinoti. O gal jis yra ne vietinis, atvykėlis iš kito krašto?
Per pusšimtį metų daug kas užsimiršta, net ir tuomet, jei gimei Mažeikiuose, užaugai čia, senamiestyje, Laisvės gatvės 32-ajame name, ir aštuonerius metus lankei mokyklą prie parko…

Istoriniai faktai

Prisipažinsiu, patyriau šiokį tokį „kultūrinį šoką“, o tai, kad vis mažiau mažeikiškių prisimena mūsų mokyklą, privertė jos istorija pasidomėti daugiau.
Informacijos iš tiesų labai mažai. Tarsi ta įstaiga būtų dingusi iš mūsų rajono švietimo istorijos. Padėjo Algirdo Vilko Mažeikių krašto enciklopedija, iliustracijų vėliau radau Vytauto Ramanausko sukurtoje feisbuko paskyroje „Senoji Mažeikių fotografija“. Jų muziejui atsiuntė mažeikiškiai.

Taigi, mokyklos ištakos – 1907-ųjų gegužę, kai vietos „Saulės“ švietimo draugijos skyrius parapijos namuose atidarė pirmąją lietuvišką pradžios mokyklą Mažeikiuose.
Mokykla keitė vietą, pavadinimą, o nuo 1934 m. tapo J. Tumo-Vaižganto pradine mokykla. Tais metais buvo pastatytas ir dviaukštis erdvus pastatas: 10 klasių, sporto-vaidinimų salė, erdvūs koridoriai, 300 vietų mokinių rūbinė, mokytojų, mokslo priemonių, žaidimų kabinetai ir skaitykla. Joje įrengtas vandentiekis, centrinis šildymas, trečiame aukšte – salė muziejui. Tuo metu joje mokėsi beveik 500 vaikų, dirbo 10 mokytojų.

1950 m. pradinė mokykla pertvarkyta į septynmetę. 1955 m. vasarį joje kilo gaisras: nudegė stogas, išdegė mokyklos vidus, ugnis sunaikino nemažai inventoriaus, dalį mokyklos dokumentų, trečiame aukšte įkurtas muziejus. Tais pačiais metais pastatas buvo atstatytas.

1961 m. mokykla dar kartą reorganizuota – dabar į aštuonmetę. 1963 m. rugsėjo pabaigoje buvo baigtas statyti mokyklos priestatas pagal Birutės gatvę. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad vietos vis tiek trūksta. 1964 m. buvo numatyta pastatyti 12 klasių priestatą iš rytų pusės, 1965 m. spalio mėn. jis buvo atiduotas eksploatuoti. Tais metais mokykloje veikė 24 klasės, kuriose buvo daugiau nei 800 mokinių.

Priestatas, pastatytas 1963 m., buvo perduotas Muzikos mokyklai. Iki tol ji veikė Respublikos gatvėje, vėliau – Vydūno.
Mokykla toliau augo. 1968 m. joje jau veikė 30 klasių, trys prailgintos dienos grupės, dirbo 42 mokytojai. Buvo dirbama dviem pamainomis.

Švietimo įstaigos apkrovimas šiek tiek sumažėjo 1970 m. spalį, kai Mažeikiuose buvo atidaryta 2-oji vidurinė mokykla (dabar Gabijos gimnazija). Dalis mokinių išėjo į naująją mokyklą kitapus geležinkelio.
Mažeikių aštuonmetė mokykla gyvavo iki 1975 m. vasaros, nes tų metų rudenį duris atvėrė dar viena bendrojo lavinimo mokykla – 3-ioji vidurinė (dabar Sodų pagrindinė mokykla).

O nuo 1975-ųjų rudens prie parko įsikūrė rusų mokykla. Iki tol kelios rusų mokyklos klasės veikė Mažeikių 1-ojoje vidurinėje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija).
Mažeikiuose numačius statyti naftos perdirbimo gamyklą, prasidėjus pirmiesiems statybos darbams, o vėliau – ir gamybai, į mūsų rajoną iš įvairių SSRS vietų atvyko specialistų su šeimomis. Pavenčių gatvėje buvo pradėta statyti 4-oji vidurinė mokykla („Jaunystės“). Iki 1984 m., kol ji buvo pastatyta, rusų mokykla veikė buvusios Mažeikių aštuonmetės mokyklos patalpose.

Kai rusų mokykla persikėlė į mikrorajoną, visos patalpos pastate prie parko atiteko Muzikos mokyklai.
1992 m. buvo nuspręsta ten įkurdinti muziejų, 1994 m. į rekonstruotą ir pritaikytą buvusį rytinį Mažeikių aštuonmetės mokyklos priestatą buvo perkeltas Mažeikių muziejus, vėliau atnaujintas ES fondų lėšomis.

1967-ieji. Į pirmą klasę!

O dabar – šiek tiek prisiminimų. Tas kiemas, į kurį mane atvedė mama, atrodė didelis. Žmonių – begalė. Dabar galėčiau nusijuokti: kiemas kieme. Visas mano kiemas – kelių namų, pastatytų šalia vadinamojo Vlado Burbos skvero, vaikai ėjo į šitą mokyklą.
Kai mane įvedė į klasę (ji buvo pati pirma klasė naujajame, rytiniame, priestate, o mes buvome pirmoji „a“), mokytoja paklausė, kur norėčiau sėdėti. Trečioje eilėje, prie durų, turbūt, antrame suole, pamačiau kaimynę Palmą ir parodžiau, kad šalia jos.

Taip ir sėdėjome kartu 11 metų.
MKE rašoma, kad tik 1968 m. pradėjo veikti bufetas. Jis įsikūrė siaurame koridoriuke, kuris jungė didžiojo pastato dalį su tuo naujuoju priestatu palei Birutės gatvę, kuris atiteko Muzikos mokyklai. Koridoriuko gale – prekystalis, bufetininkė, padėklai su paprastais kepiniais. Palei vieną sieną rikiuojasi perkantieji, o nusipirkę vaikai išeina palei kitą, toks saugus eismas, nes vietos nedaug.

O, kol nebuvo bufeto, į klasę atnešdavo didelį virdulį su karšta arbata. Neprisimenu pati ir nepavyko išklausti buvusių bendraklasių, ar „sausą davinį“ gaudavome, ar nešdavomės iš namų. Ir ginčijomės, kas brangiau kainavo: roksai, spurgos ar riestainiai. Mano atmintis sufleruoja, kad patys skaniausi ir iš tiesų į uolos gabalėlius panašūs roksai kainavo 5 kapeikas, o riestainiai gal 7.

Pradinę mokyklą lankiau prastai, daug pamokų praleisdavau, nes gydytojai buvo nustatę diagnozę: lėtinis plaučių uždegimas. Mokiausi labiau namuose, Palma kasdien pranešdavo, kas užduota, o pirmoji mokytoja Olga Jarutienė kartkartėmis ateidavo patikrinti, kokie rezultatai. Kartais pažymius susirinkdavau ir mokykloje. Gal dėl to pradinių klasių prisiminimai tokie migloti?
Prisimenu dramos būrelį ir nepaprasto gražumo spektaklį „Pelenė“, ir tokio pat gražumo aktores – gal septintokes ar aštuntokes…

Pamokos, pamokos, pamokos

Kai paaugome ir atsisveikinome su pirmąja mokytoja, mus perkėlė į antrą priestato aukštą. Tris konkuruojančias klases: a, b ir c, kurioms (užbėgsiu už akių) likimas lems susitikti 1-ojoje vidurinėje…

Turėjome fantastiškus mokytojus. Dabar tai suprantu. Tuomet – gal ne visiškai suvokiau. Galiu pasakyti tiek: kiekvieno dalyko pradmenų, kuriuos mums įkalė aštuonmetėje, užteko ilgam, į vidurinę mes atėjome neblogai pasikaustę.
Mūsų auklėtoja – matematikė Danutė Miniotienė atsiskaitymus organizuodavo taip, kad jei, pavyzdžiui, nesupratai teoremos įrodymo, nieko ir neparašysi. Lenta padalyta į dvi dalis, mes – į grupes, kiekvienai atskiras brėžinys. Ir jei vadovėlyje trikampio žymėjimas buvo raidėmis A, B, C, tai lentoje galėjo būti bet koks, kad ir F, G, H. Brėžinys – aukštyn kojomis. Žodžiu, galybė išbandymų, bet jei nekalei – susitvarkysi. Tarsi neseniai buvo, girdžiu balsą: „Laba diena, pasiimame lapukus…“ Tokia neilga 10–15 minučių mankštelė… Kontroliniai – dar rimčiau. Bet pasisekė: matieką išmokome.

Lietuvių kalba ir literatūra. Gramatika – atmintinai. Kai išmoksti taisyklę, ir kablelius sudedi, ir nosinės po šaknies balsius nebeklaidžioja. „Trakų pilį“ ANIMALS ritmu galime padainuoti visi, kas baigė aštuonmetę. Na, bent porą posmų. Ir ne tik šitą tekstą. Kai būdavome geri, mokytoja Rupkuvienė perskaitydavo visiems literatūrinės naujienos – Vytauto Petkevičiaus knygos „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ ištrauką.

Kabinetinės sistemos tuomet nebuvo, tik mokyklos direktorė Danutė Čekienė, pradėjusi dirbti 1965-aisiais ir mokiusi anglų kalbos, turėjo kabinetą – taip lengviau buvo klases padalyti į dvi dalis (ir tais laikais užsienio kalbos mokėmės po pusę klasės). Kažkas po daugelio metų, galvoju, už direktorės dėstymo metodiką gavo ir kokį nors mokslinį laipsnį…

Mes žaidėme. Ko tik nebuvo tame kabinete! Bet būtent operuojant daiktais ir vaizdais lengviau įsiminti naujus žodžius, suvokti, kur viršus, kur apačia, kairė ir dešinė. Nors neapsieita ir be kuriozų. Kai Čekienei teko pakeisti susirgusią kitos grupės mokytoją, pirma ir paskutinė pamoka buvo anglų. Skirtingoms grupėms. Tuomet Kęstutis nuo Dalios, kurios rašinėlis apie pomėgius jau buvo mokytojos ištaisytas, nusirašęs teisingą tekstą, palinksmino visus. Kritome iš suolų, kai mokytoja garsiai paskaitė ištraukas, jog laisvalaikiu jis mėgsta siūti (ar megzti?) lėlių drabužėlius. O kitas šaunuolis rašinį nupliekė su pastaba „Rašyk tvarkingiau“. Ir kas galėjo pagalvoti, kad direktorė taisydama nepasiims raudonai rašančio parkerio?!

Naujametinis paštas ir kt.

Gruodį mokyklos fojė įsikurdavo didelė spalvinga dėžė – Naujametinis paštas. Nežinau, kiek iš mūsų uždirbo realaus pašto skyrius, bet atvirukus ir vokus imdavome kaupti iš anksto.

Mokyklinį paštą iš dėžės išimdavo ne vieną kartą, o penktadieniais. Tad garbės reikalas buvo atrašyti tiems, kurie tave pasveikino, o tu užmiršai…

Sveikindavome ir mokytojus. Tris atvirukus, kuriuos gavau iš mokytojos Čekienės, turiu iki šių dienų. „Mano geriausi linkėjimai Naujųjų proga. Pagarbiai“ – ir parašas. Štai taip.
Gaila, kad laikraščio lapas tuoj prisipildys. Reikėtų parašyti ir apie parką (gera vieta pabėgti iš pamokų), ir apie durpyną su laukine paunių gentimi, ir apie Dramblio būdą, ir apie čiuožyklą… Ir apie Marijos Skiparienės sportininkų pasiekimus ne tik rajone, bet ir Lietuvos mastu. Ir apie mūsų klasės vakarėlius, auklėtoją, visus vaikinus išmokiusią šokti valsą… Beje, ne tik vaikinus.

Gera, šviesi mokykla. Gražūs jaunystės laikai. O kad jie nepraėjo veltui, įsitikinome šiek tiek vėliau. Kai tęsėme mokslus ir studijas.