Mokytojo darbas neapsiriboja vien tik pamokomis. Daug laiko, pastangų ir energijos mokytojas atiduoda ir mokinių gebėjimams, kūrybingumui, talentams atskleisti ir ugdyti. Tai priklauso nuo paties mokytojo pomėgio, pasirinktos darbo krypties.
Nemažai laiko, skatindama mokinių kūrybingumą, šiai veiklai atidavė Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja ekspertė Roma Žilinskienė, kuri pedagoginį darbą dirba jau 34-us metus.
ŽEMAITIJA NETAPO SAVA
Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Roma baigė 1975 metais. Suvalkietei iš Marijampolės nė vienas paskyrimas, kurį ji galėjo rinktis, neatrodė viliojantis. Buvo siūlomi patys tolimiausi rajonai: Ignalina, Skuodas, Plungė, Mažeikiai. Pastarąjį rajoną moteris pasirinko dėl to, kad tais laikais su mūsų miestu buvo geras susisiekimas. Iš Kauno į Mažeikius važiavo ne vienas autobusas. Be to, tai buvo augantis pramonės miestas, tad buvo tikėtina, kad braižytojo konstruktoriaus specialybę turintis Romos vyras Gintautas čia gaus darbo.
„Mano ir tėvų akimis žiūrint, Mažeikiai buvo tolimas kraštas. Mama mane apverkė, apraudojo ir išlydėjo su ašaromis akyse“, – prisimena Roma.
Anot jos, pasilikti čia ji tikrai negalvojo. Puoselėjo viltį arba grįžti į Marijampolę, arba išvažiuoti į Vilnių. Neatsitiko nei viena, nei kita.
„Visada yra sakoma: nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti gerti. Taip atsitiko ir man. Iš to „šulinio“ geriu jau 34-ti metai, ir nieko“, – šypsosi pašnekovė.
Bet ir per tokį netrumpą laiką Žemaitija Romai netapo savu kraštu. Ji įsitikino, kad žmogui svarbiausia – savo tėviškė ir savo žemė. Kartą jai teko būti Suvalkijoje vykusioje kultūros darbuotojų poezijos šventėje.
„Kai moterų ansamblis uždainavo, nepajutau, kaip pačiai savaime ėmė plaukti ta melodija, nors nemokėjau nei jos, nei dainos žodžių. Atrodė, tarsi aš pati būčiau buvusi ir dainavusi šiame ansamblyje“, – sunkiai nusakomą jausmą apibūdina Roma.
Net ir dabar mokytoja mėgsta internete panaršyti po Suvalkijos kraštą. Širdis atsigauna skaitant vietovardžių pavadinimus, žmonių pavardes. Ji sako pavardžių skirtumus pajutusi iš karto, kai tik čia atvažiavo. Tokios pavardės, kurios pasitaikytų ir Žemaitijoje, ir Suvalkijoje, gana retos.
POREIKIS
RAŠYTI
EINA IŠ VIDAUS
Roma mokėsi ir baigė Marijampolės (tuo metu – Kapsuko) Vinco MykolaičioPutino vidurinę internatinę mokyklą. Dar čia ji pradėjo rašyti. Kaip ir daugelio tais laikais, pirmieji kūrybiniai bandymai buvo eilėraščiai.
Vėliau pabandė rašyti prozą, kuri jai pasirodė besąs malonesnis dalykas. Jei palygintume tai, ką ji tuomet rašė, su jos mokinių kūryba, Romos nuomone, šie yra gerokai toliau pažengę.
Pirmieji mokykliniai merginos kūrinėliai buvo miniatiūros ir vaizdeliai, kuriuos spausdino „Moksleivio“ žurnalas. Aukštesnėse klasėse ji dalyvavo respublikiniuose jaunųjų literatų konkursuose ir, pasirodžiusi gana sėkmingai, viename jų laimėjo prizinę vietą.
Šie konkursai išaugino labai daug lietuvių rašytojų. Juose yra dalyvavę Vytautas Račickas, Saulius Tomas Kondrotas, Stepas Eitminavičius, Nijolė Miliauskaitė, Zita Mažeikaitė, Gražina Cieškaitė ir daugelis kitų. Dabar tokie konkursai vadinasi respublikiniais jaunųjų filologų konkursais.
Kūrybos Roma nemetė ir baigusi vidurinę. Tačiau su kūrybine veikla savo gyvenimo niekada nesiejo. Net ir slaptose svajonėse ji apie tai negalvojo.
„Jeigu jau būčiau pasiryžusi kurti, tam ir būčiau atsidavusi. Poreikis rašyti eina iš vidaus. Taigi, niekas nuo tavęs nepriklauso: nori nenori turi „išsidraskyti“, išsikalbėti, tada pasidaro ramiau“, – savo gyvenimiška patirtimi dalijasi mokytoja.
PASKATINTA SĖKMĖS,
IŠLEIDO KNYGĄ
Dirbdama Mažeikių 1ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Merkelio Račkausko gimnazija), R. Žilinskienė savo sukurtus vaizdelius spausdino tuometinėje „Pergalės vėliavoje“ (dabar – „Santarvė“). Tada net ir mažai kas iš kolegų žinojo, kad mokytoja rašo.
Vėliau, kai buvo atidaryta Mažeikių 5oji vidurinė mokykla ir ten perkelta dalis mokinių ir mokytojų, į ją perėjo dirbti ir R. Žilinskienė. Ten išdirbo iki pat 1996 metų. Tuo laikotarpiu jos dėmesį patraukė kultūros darbuotojų literatūrinės šventėskonkursai.
Jau patį pirmąjį kartą dalyvaudama tapo šio konkurso laureate. Pripažinimas jai atiteko už apsakymą kaimo tema, kurio pavadinimo Roma šiandien jau nebepamena.
Beje, ir „Pergalės vėliava“ buvo paskelbusi literatūrinį konkursą, kuriame už apsakymą mokytojai buvo skirta piniginė premija.
Po kurio laiko kilo mintis tuos visus apsakymus sudėti į rinkinuką. Tuo labiau kad ir iš rašytojų profesionalų ji buvo sulaukusi pagiriamųjų žodžių. Tačiau metas pasitaikė labai nepalankus. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje trūko popieriaus, pinigų. Vis dėlto atsirado rėmėjų, ir 1993 metais pasirodė knyga, pavadinta „Turėt vaikystės šulinį“.
Kalbėdama apie knygos pavadinimą, jos autorė sako, kad oficialiame stiliuje bendratys netrumpinamos, bet, norėdama išlaikyti suvalkietiškos tarmės ypatybę, ji specialiai sutrumpino žodį „turėti“.
Daugiau apsakymų rinkinių R. Žilinskienė nespėjo parengti, tačiau atskiri kūriniai yra spausdinti įvairiuose almanachuose, kaip: „Viržių vasara“ (1992), „Krintantis lapas“ (1994), „Po miegančio paukščio sparnais“ (1997), „Gyva oda“ (2004).
Jau dirbdama Merkelio Račkausko gimnazijoje, 2000taisiais Roma dalyvavo respublikiniame mokytojų literatų konkurse, kur už dramą „Saliamoniškas sprendimas“ laimėjo laureato prizą. O bene prieš pusantrų metų respublikiniame apsakymų konkurse, surengtame Lietuvos rašytojų sąjungos ir Anykščių muziejaus, jai buvo skirta Anykščių muziejaus premija.
DŽIUGINA
MOKINIŲ LAIMĖJIMAI
Pačios rašančios mokytojos niekada neapleido noras, kad rašytų ir jos mokiniai. Tokių, kurie kūrybos imtųsi patys, neraginami, būna nedaug. Arba būna taip, kad žemesnėse klasėse vaikas rašo, o kai pasirodo, kad tai, ką jis rašo, yra nevertinga, nustoja rašyti. Poreikis rašyti dingsta. Tada mokytoja skatina mokinius dalyvauti konkursuose, kurių dabar yra nemažai. Kartais vaikui pasiseka geriau, kartais prisieina tenkintis kuklesniais rezultatais. Tačiau sužadinamas noras kurti. Ne visi tie rašiniai yra kūrybinio pobūdžio. Tarp jų yra ir tiriamųjų darbų – mokslinio tipo rašinių.
Per pastaruosius penkerius metus 18 R. Žilinskienės mokinių yra tapę įvairių konkursų laimėtojais. Vien tik jaunųjų filologų konkurse, kuris yra pats svarbiausias, iš tų 18 moksleivių, devyni tapo laureatais. Atsižvelgdama į mokinio gebėjimus, mokytoja jam pasiūlo parašyti rašinį ir dalyvauti atitinkamame konkurse: gamtos ar žmogaus gyvenimo tema, eilėraščių ar kokiame kitokiame.
Anot mokytojos, labai dažnai būna, kad vaikai, kartą dalyvavę kokiame nors konkurse, vėliau ir vėl nori rašyti ir išbandyti savo jėgas. Taip yra ne vien tik dėl poreikio rašyti, bet ir dėl to, kad čia jie susitinka su bendraamžiais, turinčiais tokių pačiųpomėgių ir gabumų, pasidalija nuomonėmis, įspūdžiais, plečiasi jų akiratis.
PREMIJA APDOVANOTOS
NET TRYS MAŽEIKIŠKĖS
Už darbą su gabiais vaikais praėjusiųjų metų pabaigoje R. Žilinskienė jau antrąkart buvo apdovanota M. Rostropovičiaus fondo premija (pirmą kartą – 2006 metais). Teisę į šią premiją įgyja mokytojai dalykininkai, treneriai, kurių ugdytiniai per 4–5 metus yra tapę tarptautinių, respublikinių olimpiadų, konkursų laureatais.
2008-aisiais, kaip ir R. Žilinskienei, ši premija buvo skirta dar dviem mažeikiškėms: Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojai ekspertei Eugenijai Žemgulienei ir Gabijos gimnazijos fizikos mokytojai metodininkei Genovaitei Meinorienei, kuriai šis apdovanojimas įteiktas jau penktą kartą. Kaip ir R. Žilinskienė, jos kolegė iš tos pačios gimnazijos šia premija apdovanota antrąjį kartą.
Dar prieš tai, 2008-ųjų pavasarį, Roma Žilinskienė buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštu už darbą su gabiais vaikais. Rudenį jai suteikta mokytojo eksperto kategorija.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO: Anot R. Žilinskienės, kuriančiam žmogui poreikis rašyti eina iš vidaus.
