Šešiasdešimt ketverių kretingiškė tautodailininkė Virginija Laučienė išgarsėjo visoje Žemaitijoje, savo siuvinėtomis vėliavomis papuošusi mokyklas, policiją, meno kolektyvus, Kretingos tautodailininkų sąjungą.
Subtiliu gamtos grožio pajautimu apdovanota moteris savo namus ir sodybą išpuošė iš laukų suneštais akmenimis. Dabar ji mokosi piešti ir taip bando įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę.
IŠSIUVINĖJO DEVYNIOLIKA VĖLIAVŲ
V.Laučienė papasakojo, kaip prieš keliolika metų, lankydama sovietinėje kariuomenėje prie tuometinio Leningrado tarnavusį sūnų, muziejuje pamatė nuostabaus grožio auksu ir sidabru siuvinėtus gobelenus, bažnytinius rūbus. Paprasta akimi ji bandė išnagrinėti senovinę eksponatų siuvinėjimo techniką.
„Nustebau, – kiek juose įdėta kruopštaus darbo. O svarbiausia, „perkandau“ siuvinėjimo būdą – plonytis liureksas rūbus puošia iš viršaus“, – pasakojo meistrė.
Parsivežtą senųjų Rusijos meistrų siuvinėjimo idėją V.Laučienė pabandė realizuoti smulkiuose darbuose – rūbuose, apykaklaitėse.
Po nepriklausomybės paskelbimo pas ją atvyko atstovai iš Jokūbavo mokyklos ir paprašė išsiuvinėti mokyklai vėliavą.
„Pateikė tik mažą eskizą, o visa kita patikėjo man. Siuvinėjau mėnesį, net naktimis ji man sapnavosi“, – prisipažino pašnekovė. Pasak jos, žmonės sako, kad pirmas blynas prisvilęs, tačiau jos „blynas“ buvęs savitas ir originalus. Tokio tikrai nebepakartotų.
Sunkiausia, anot tautodailininkės, buvo labai tiksliai išsiuvinėti herbus. „Įkliuvai, Laučiene, – tokia buvo pirmoji mintis. – Bet pradėjau dirbti ir nebebuvo taip baisu”.
Iš viso V. Laučienės sukurta devyniolika vėliavų. Kretingos ir Šilalės policijos komisariatams išsiuvinėtos vėliavos, tikino moteris, – labiau garbės dalykas, o širdžiai mieliausia yra sukurtoji tautodailininkams .
Pašnekovė prisimena ir kuriozišką nutikimą. Siuvinėdama Kūlupėnų M.Valančiaus vidurinės mokyklos vėliavą, meistrė supainiojo vėliavos spalvas ir dėl to išgyvenimo atsidūrė ligoninėje.
AKMENIS SUSINEŠĖ REZGINĖSE
V. Laučienės namai ir sodyba išpuošti mažais akmenukais, kurių moteris priskaičiuoja 5 tūkstančius. Vaikštinėdama su šuneliu po laukus, gatves ji pastebėjo, kad gamta į akmenis sudėjo begalę įdomybių. Vienuose įspraudė raides, kituose – įbrėžimus, duobutes, skyles. Produktams skirta rezgine ir maišeliais ji renka akmenis jau kelinti metai.
Taip į V.Laučienės namus atkeliavo nefertitė, karlsonas, sfinksas. Greta jų į senų televizorių rėmus „sulipo“ veidai, žvėrys, paukščiai.
Kieme iš akmenų moteris įkūrė „nesąmonių“ muziejų. Gėlių darželyje, tikino moteris, tarsi montesori būdu akmenys atskiria augalų ribas.
„Eini ir pamatai akmenį. Jei pasilenkiu, intuicija neapgauna, vadinasi, jis kažkuo įdomus”, – atviravo gamtos mylėtoja.
NAKTIMIS SAPNUOJA PIEŠIANTI
„Jokios vėliavos neatstoja poreikio piešti. Piešimas – viso mano gyvenimo nenumaldoma svajonė. Jo man reikia ne mažiau negu duonos ir vandens“, – apie potraukį, tapusį aistra, kuriam dabar atiduoda daugiausiai laiko, pasakojo V.Laučienė.
Draugų kambarių sienos jau vaikystėje buvo nukabinėtos jos piešiniais. Tačiau apie šį gyvenimo periodą ji pasakojo nenoriai, nes vaikystė nebuvo tokia spalvinga kaip piešiniai. Virginija augo pas svetimus žmones kaime. Draugės ištempta į miestą, duonai užsidirbo pramokusi siuvėjos amato.
Nors atėjo metas, kai siuvo kone visoms Kretingos ponioms, bet tas darbas jai buvęs “ne prie širdies”. Ar stora, ar gulbė – visos siūdinosi vienodai, rinkosi konservatyvius modelius.
B.Laučienė sakė dabar turinti galimybę įgyvendinti savąją svajonę – vaikai užauginti, o laisvas laikas skirtas piešimui. Moteris lankė kursus pas profesionalų menininką, kad nuo A iki Z išmoktų piešimo abėcėlę. „Nenoriu kurti kičo. Noriu švelnaus ir tikslaus piešinio akvarele – aliejus man per grubus. Jei neišeis, vadinasi, man tai neduota Dievo“, – pašnekovė prisipažino naktimis sapnuojanti, kad piešia, o atsibudusi gnybianti į ranką, ar tikrai.
Dariaus ŠYPALIO nuotr.
Irena BENIUŠIENĖ
