Lietuva užima antrą vietą pasaulyje pagal moterų vadovaujančiose pozicijose skaičių. Tai nustatyta pasaulio valstybių konkurencingumo reitinge, kurį atliko Šveicarijoje veikiantis Tarptautinio vadybos vystymo institutas.
Vadovaujantis šiais duomenimis, lietuvės moterys turėtų būti ramios dėl lygių galimybių – jomis pasitikima, joms patikimi svarbūs postai, suteikiama galimybė savarankiškai dirbti ir atsakyti ne tik už savo darbo rezultatus.
Moteris – skyriaus, padalinio ar net visos įstaigos vadčovė – nieko nebestebina. O kai kas net tvirtina, kad moterimis galima pasitikėti labiau nei vyrais. Mat atsakingas darbas jos kaip ir važiavimas automobiliu – greičio rekordų damos gal ir nepasieks, bet važiuos ramiai, be didelių avarijų ir aukų…
Kaip vadovo poste jaučiasi ir ką galvoja moterys, “Santarvė” klausė trijų mažeikiškių: bankininkės Rasos Kazlauskienės, pedagogės Astos Samoškienės ir valstybinės įstaigos vadovės Alfredos Normantienės.
APIE KARJERĄ
Rasos Kazlauskienės, kaip banko vadovės, karjera prasidėjo prieš dvylika metų, tada dvidešimt devynerių sulaukusi moteris buvo paskirta „Hermio“ banko Mažeikių skyriaus valdytoja. Šį birželį sukaks jau šešeri metai, kai R. Kazlauskienė vadovauja „Hansabanko“ Mažeikių klientų aptarnavimo skyriui. Ponia Rasa prisipažįsta, kad ji buvo tas kareivis, kuris svajoja tapti generolu. „Tik galbūt visa tai įvyko pernelyg greitai“, – taip po dviejų darbo bankininkystės sferoje metų jai patikėtas atsakingas pareigas šiandien vertina moteris. Ir pripažįsta, kad prieš dešimtmetį kolegas gal ir stebino „nebrandus“ naujosios viršininkės amžius, tačiau šiandien jauni lyderiai jau tampa norma. 1996ųjų „riziką“ – savo pasiryžimą stačia galva nerti į atsakingą darbą (ir ypač po Akcinio inovacinio banko kracho) R. Kazlauskienė apibūdina trumpai: „Gyvenimas neduoda tiek daug šansų, kad tu galėtum juos praleisti“.
Asta Samoškienė, laimėjusi Savivaldybės skelbtą konkursą, prieš kelias savaites pradėjo vadovauti „Bitutės“ lopšeliuidarželiui. Iki tol ketverius metus ji dirbo Tirkšliuose, taip pat lopšeliodarželio direktore, dar anksčiau – pradinių klasių mokytoja. A. Samoškienė savo darbo vietą laiko ypač „moteriška“ – sako nežinanti tokios ikimokyklinės įstaigos, kuriai vadovautų vyras.
Mažeikių darbo biržos direktorė Alfreda Normantienė vadovaujantį darbą dirba jau dvidešimt septynerius metus. Iš jų – keturiolika metų atitenka darbo biržai. A. Normantienės karjera prasidėjo buvusiame Mažeikių vakariniame politechnikume, tada inžinierei, kurios profesinė specializacija skamba labai nemoteriškai – „elektros pavaros ir pramonės įrengimų elektrifikavimas“ – patikėtos direktoriaus pavaduotojo pareigos. „Toliau viskas vyko lyg atsitiktinai – be jokių didelių pastangų“, – darbo pokyčius prisimena direktorė. Jos kilimą karjeros laiptais reguliavo paprasta valdymo schema: iš pavaduotojo – į vadovus. Abu kartus – tik tada, kai viršininkai būdavo paaukštinami pareigomis, o ne priešingai. Kova dėl karjeros – ne šios mažeikiškės stilius.
APIE PLIUSUS IR MINUSUS
Kokių svarbiausių principų laikotės darbe?
R. Kazlauskienė: Savo kolektyvui kartais pajuokauju, kad pas mus vyrauja demokratinė diktatūra. Nes iš tikrųjų labai myliu savo darbuotojus ir jiems yra leidžiama labai daug. Kūrybos, atitinkamų iššūkių, iniciatyvos prasme. Stengiuosi priimti jų mintis, strateginius pamąstymus, kaip padaryti geriau. Tad šioje srityje vyrauja demokratija.
Kita vertus, mes dirbame su klientais, kiekvienas jų mums yra labai svarbus, tad čia kartais neapsieinama ir be diktatūros.
Jei kalbėsime apie požiūrį į darbą, svarbu suvokti, kad ateidami į darbą mes neatsinešame to, ką išgyvenome, tarkime, namuose, to, kas mums atsitiko gatvėje. Aš ateinu į darbą dirbti. Mūsų darbas toks – mes visą dieną turime būti su šypsena, kartais ir nepriklausomai nuo to, ką jauti savo vidumi. Ir klientui, ir savo darbuotojui tu turi parodyti, kad darbas tau teikia malonumą. O jis man ir teikia malonumą, tad praktiškai nereikia jokių pastangų.
A. Samoškienė: Man svarbiausia – sutarti su kolektyvu, rasti bendrą kalbą su darbuotojais. Jei šito nepavyks, nėra prasmės kartu dirbti, tikėtis gerų rezultatų.
A. Normantienė: Leidžiu dirbti savarankiškai. Mūsų įstaigos padalinių vadovai dirba jausdami minimalią kontrolę. Sprendimus jie gali priimti savarankiškai, ir tik tada, kai tai padaryti sunku, kai abejojama, – tariamės. Aš labai džiaugiuosi savo specialistais, tai puikūs, kompetentingi žmonės. O aš laikausi tokios nuostatos: vadovas turi leisti žmonėms dirbti.
Ar tenka moteriai vadovei kažką paaukoti dėl karjeros, o gal net nuolat aukoti?
R. Kazlauskienė: Aš taip nemanau. Kai darbe dirbi gerai, viską ir suspėji. Suprantama, būna atvejų, kai reikia papildomai padirbėti, apgalvoti kažkokius svarbius sprendimus, tačiau tai nevyksta kasdien ar kas antrą dieną. Tas aukojimas ir aukojimasis priklauso nuo žmogaus požiūrio: jei tu nori aukotis – tu ir aukojiesi. Bet jei tu nori turėti gerą darbą, kuris tau teiktų malonumą, ir nori turėti šeimą bei savo laisvalaikį – tu tuos dalykus ir turi. Jei to nenori – ir neturi. Ir tada gali jaustis auka, sakyti, kaip aš viską aukoju dėl karjeros, dėl darbo…
A. Samoškienė: Pasakyčiau, kad pats darbas nereikalauja tiek laiko ir pastangų, kiek reikalauja mokymasis, pasirengimas jam. Dirbdama Tirkšliuose, mokiausi magistrantūroje švietimo vadybos. Tuo pat metu teko rūpintis ir darželio renovacija, ir mokslais. Šiemet teko gintis antrąją kvalifikacinę kategoriją ir tuo pat metu ruoštis konkursui… Bet viskas yra įveikiama, praeina, paskui prisimeni kaip nelengvą laikotarpį – ir tiek.
A. Normantienė: Žinoma, tenka. Labiausiai skriaudžiami būna vaikai. Kai žvelgi į šią dieną – galvoji: lyg ir niekas nenukenčia. Bet kai atsisuki atgal, supranti, kad likai skolinga. Ir net ne laiko – o tikro dėmesio. Net nepasakytum, kad mažai laiko skyrei pokalbiams – tačiau klauseisi neatidžiai, tuo metu tavo galvoje sukosi kitos mintys, problemos, rūpesčiai… Ir vaikai tai jaučia, mato – iš veido pastebi. Kaip jie reaguoja? Žmogiškai – vieną kartą beldeisi, kitą – niekas neatidarė, tad trečią gali ir nebepasibelsti… Ačiū Dievui, kad manieji tai suprato, nenutolo, bet kaltės jausmas kartais vis tik aplanko: gal nebuvau šalia tada, kai jiems to labiausiai reikėjo?
APIE VIRŠININKO
SINDROMĄ, BAIMES
IR PRIKLAUSOMYBES
Kaip į karjeros siekius žvelgia šeima? Ar vadovaujate ir namie?
R. Kazlauskienė: Vaikai manęs kitokios turbūt ir neįsivaizduoja, kadangi taip, kaip yra dabar, buvo nuo pat jų ankstyvos vaikystės. Vyras mane palaiko, jo palaikoma aš ir žengiau tą svarbų žingsnį.
Namuose, kaip ir darbe, vyrauja ta pati demokratinė diktatūra – kai laisvės yra daug, bet tik atitinkamuose rėmuose… Kaip tai įgyvendinama? Na, jei kas labai nori nuvalyti dulkes, aš demokratiškai sutinku. O jeigu nenori, tada draugiškai pasidalijame darbus, įteisiname atitinkamus diktatūros elementus, ir darome, ką reikia.
A. Samoškienė: Ir man, ir vyrui darbe tenka vadovauti – todėl namie nei vienam, nei kitam nekyla noras būti viršininku. Jei prireikia svarbaus sprendimo, o nuomonės skiriasi – ieškom išeities, bendro susitarimo. Nesilaikome principo, kad vienas kuris pasakė – ir taip turi būti. Brolis manęs neseniai juokais paklausė: „Negi tu niekada nepasikeisi, taip ir liksi, kokia buvai?“ Aš tai priėmiau kaip komplimentą, nes nemanau, kad pareigos galėtų pakeisti žmogų, priverstų atsisakyti to, kas svarbiausia – nuoširdaus bendravimo su artimaisiais, draugais.
A. Normantienė: Nežinau, kaip galvoja kiti, bet aš jaučiuosi esanti ta vadovė, kuri nevaidina viršininkės. Darbe nesistengiu diktuoti sąlygų. Būti griežta ir kategoriška – turi būti taip, o ne kitaip! O namuose apskritai stengiuosi niekam nebevadovauti. Kol buvo gyvas vyras, visus sprendimus patikėdavau jam, o dabar mes visi trys – aš ir vaikai – patys sau vadovaujam…
Prisimenu, dar pradinėje mokykloje vaikams pasakiau: jei mokysitės, bus vienoks gyvenimo rezultatas, jei nesimokysite – kitoks. Juolab kad mano darbo specifika leido jiems akivaizdžiai tą antrąjį rezultatą pamatyti ir įsitikinti, kas teisus. Vėliau, po vyro mirties, mes visi trys supratome, kad kiekvienas turime dirbti savarankiškai, nes jeigu dar trukdysime vienas kitam – neišgyvensime, aš paprasčiausiai neatlaikysiu, nes esu viena. Ir jie mane saugojo.
Ar vadovavimas panašus į priklausomybę? Ar šiandien įsivaizduojate save, tampančią vadinamąja „žemiausia grandimi“?
R. Kazlauskienė: Yra posakis: „Niekada nesakyk „niekada“. Kas žino, kaip gali pasisukti gyvenimas? Bet be išsisukinėjimų galiu pasakyti – nelabai įsivaizduoju, kad galėčiau tokį darbą dirbti. Jeigu kada nors ir tektų – galime šiek tiek dabar pafantazuoti – jeigu mano viršininkai vertintų iniciatyvą ir norą pagerinti, palengvinti savo darbą bei man pritartų – tada tai būtų įmanoma. Bet jei įspraustų į labai apibrėžtus rėmus – tokio darbo nenorėčiau.
A. Samoškienė: Man nesunku įsivaizduoti kitokį gyvenimą. Svarbiausia – nežiūrėti į savo pareigas, darbą paviršutiniškai. Tas, kam tenka vadovauti, supranta, kad esmė – ne kabinetas, ne galimybė kažkam kažką liepti, ne noras, kad tau šypsotųsi ar pataikautų. Tai yra tokia darbo forma, kai tu atsakingas ne tik už tai, ką pats padarai, bet ir už tai, ką ir kaip padaro kiti.
Jei darbas yra mielas, koks skirtumas, kas esi – viršininkas ar tik pavaldinys? Žmonės, kurie yra atsakingi tik už savo darbo rezultatus, patiria vieną privalumą – jie uždaro darbovietės duris ir yra laisvi. Todėl manau, kad idealaus posto nėra, yra tik patirties neturinčių žmonių įsivaizdavimas, kad vadovui darbas – kaip nesibaigianti šventė.
A. Normantienė: Labai sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Aš galiu tik pasakyti, ko nenorėčiau, o ką sugalvos gyvenimas – niekas nežino. Atvirai kalbant, nebenorėčiau būti pavaldine, kuri yra visiškai priklausoma nuo kito žmogaus sprendimų. Tada veikiau pasukčiau į nuosavą verslą. O dėl viršininko kėdės… Kiekvienam žmogui reikia turėti alternatyvą – tada jis nebebijo bent jau elementarių gyvenimo pokyčių. Kai alternatyva yra – tegul nors mintyse – pasidarai stipresnis.
APIE BENDRUMUS
IR SKIRTUMUS
Kokie bruožai yra svarbiausi viršininkui, jei vertintume iš pozicijų: vadovas apie vadovą?
R. Kazlauskienė: Pirmiausia atsakomybė. Tiek mano atsakomybė, tiek mano viršininko atsakomybė, tiek mano darbuotojo atsakomybė. Jei visi taip žiūri į savo darbą, bendravimas yra labai paprastas. Jeigu kažkokia grandis „išsiderina“ – štai tam ir yra reikalingas viršininkas.
Reikia, kad viršininkas tave suprastų, tave pamokytų, parodytų kryptį, kurlink visi turime eiti, o tu pats turi susitvarkyti, susidėlioti, suvokti, kaip tai padaryti.
Manau, svarbiausia šiame procese – atsakomybė, tolerancija ir supratimas. Kad tai, ką tu darai, ką stengiesi daryti, būtų pastebėta ir įvertinta. Taip elgiasi mano vadovas, taip vadovauju ir aš. Kiekvienas mes esame asmenybė, ir tos asmenybės neturi užgožti tik darbas.
A. Samoškienė: Ko tikiuosi iš savo žmonių? Kruopštumo, darbštumo, nuoširdumo. Taip pat stengiuosi dirbti ir pati.
A. Normantienė: Vadovas – tai žmogus, su kuriuo galima bendrauti. Jis žino, ką, kur ir kaip kalbėti. Išmano savo darbą. Ir svarbiausia – gali savarankiškai dirbti.
Ar yra skirtumų tarp vyro vadovo ir moters?
R. Kazlauskienė: Manau, kad labai didelio skirtumo nėra. Yra įvairių vadovaujančių vyrų ir moterų.
Tai priklauso nuo žmogaus. Kita vertus, atsižvelgdama į mūsų darbo specifiką – mes kasdien aptarnaujame labai daug klientų – galėčiau teigti, kad moterys čia turi daugiau pranašumų. Jos yra šiek tiek atsakingesnės, šiek tiek kruopštesnės, šiek tiek tvarkingesnės.
Ką rinkčiausi vadovu? Kaip jau sakiau – ne pagal lytį, o pagal atsakingumo ir nuovokumo laipsnį. Šiuo metu turiu vyrą vadovą ir tuo labai džiaugiuosi. Jeigu turėčiau panašią vadovę moterį, galbūt pasakyčiau tą patį.
A. Samoškienė: Vyrams, manau, yra daug lengviau pasiekti tikslą, padaryti karjerą. Moteriai reikia labai daug dirbti, kad įrodytų, jog ji yra šio to verta.
A. Normantienė: Daug metų galvojau, kad jokio skirtumo nėra. Bet štai atėjo diena, kuri leido man suprasti vyrų požiūrį: tu, kaip moteris vadovė, esi gera, kol neišsišoki, žinai savo vietą. Žodžiu, neparodai, kad gali kažką padaryti geriau nei vyrai. Suprantama, tai buvo tik akimirkos pastebėjimas, situacija, kuri buvo ir jau beveik pamiršta, bet būtent tada aš supratau, kad galimybių, vertinimų skirtumas yra.
TRUPUTIS PATARIMŲ
JAUNIESIEMS
Kokie charakterio bruožai būtini karjeros siekiančiai moteriai? Ką turėtų žinoti ta, kuri dar tik mokosi ir svajoja tapti viršininke?
R. Kazlauskienė: Ir vėl paminėsiu atsakomybę bei atsidavimą savo darbui. Tas darbas turi patikti. Karjeros negalima daryti vien dėl karjeros – nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir kokiais būdais. Dėl kelių priežasčių – pirma, prievarta mielas nebūsi, antra – tu pats apsunkini savo gyvenimą, trečia – jei dirbi nemielą darbą, vis tiek ateis tas lūžio momentas, kai suprasi, kad galbūt pernelyg daug paaukojai dėl kėdės ir darai ne tai, ką iš tiesų norėtum daryti. Taip tavo darbas, tavo siekis atsisuka prieš tave patį.
Ir dar: jei darai karjerą aklai, turi žinoti, kad tokių žmonių paprastai niekas nemėgsta. Tad vieną gražią dieną gali atsibusti ir pamatyti, kad neturi nei draugų, nei šeimos…
Manau, reikia įvertinti savo galimybes bei nuspręsti – kiek tu gali paaukoti šiam tikslui. Ir dar nepamiršti savęs. Galbūt prieš dvylika metų šito nebūčiau pasakiusi, bet dabar sakau: sveikata taip pat yra labai svarbus dalykas. Reikia turėti ir savo laisvalaikį, ir savo pomėgius, prisirišimus. Gyvenimas turi būti pusiausvyros būsenos.
Dažnai pagalvoju: kada aš jaučiuosi geriausiai? Tada, kai darbe ir namie viskas yra gerai. Tada tu gali pailsėti, rytą žvalus ateiti į darbą, gerai jį atlikti ir su malonumu grįžti namo. Ir nieko daugiau nereikia.
A. Samoškienė: Manau, kad svarbiausia – darbštumas ir atsakomybės jausmas. Sugebėjimas matyti ir girdėti kitus, ne tik save. Ir dar – jeigu žmogus nemėgsta iššūkių, linkęs plaukti pasroviui, tada gal geriau teplaukia… Nes vadovavimas yra nuolatinės energijos – ir emocinės, ir fizinės – reikalaujantis darbas. Turi būti stiprus arba išmokti toks būti. Turi mokytis, nes gyvenimas nuolat keičiasi, pateikia mums vis naujų sąlygų ir reikalavimų. Turi nebijoti atsakomybės ir pasitikėti kitais žmonėmis – nes vienas pats mūsų darbe nieko nepadarysi.
Nežinau, ar yra receptas, kuris pasakytų – daryk taip ir taip, tada karjera garantuota. Manau, gyvenimas daugelį dalykų sudėlioja pats. Žinoma, su mūsų pagalba.
A. Normantienė: Iš savo patirties galiu pasakyti, į kokius žmones, darbuotojus atkreipiamas dėmesys, kai sprendžiama, ką paskirti vadovu. Iš dviejų kandidatų pasirenkamas tas, kuris moka dirbti savarankiškai. Kuriam pakanka pasakyti, koks tikslas turi būti pasiektas, o ne padėti žengti žingsnį po žingsnio to tikslo link. Darbuotojas, kuris laukia nurodymo, instrukcijos kiekvienai darbo atkarpai, kiekvienam punktui, pats nesuvokia, nemato galimybių, variantų, alternatyvų, vargu ar sulauks karjeros pasiūlymų. Darbdavys, ieškantis vadovo, visada atkreips dėmesį, kaip žmogus mąsto – jis turi būti vedamas ar pats gali eiti. Tai, manau, svarbiausia.
