Motina tiki, kad patys gražiausi Dievo kūriniai yra vaikai

Sutuoktiniams Ilmai ir Viktorui Bulošams atrodė, kad penkių vaikų jų šeimoje nepakanka. Tada jų namai prisipildė dar ir pusantrų metukų neturinčios Kamilės krykštavimo. Pasinėrusi į motinystės rūpesčius, po pusmečio Ilma pajuto, kad po širdimi spurda nauja gyvybė.
Septyni vaikai šeimoje – ne toks jau dažnas reiškinys šiandien. Tačiau svarbiausia, kad nė vienam iš jų netrūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos.


TARP TOKIO BŪRIO
NESUNKU IR SUSIPAINIOTI
Mudviejų su Ilma pokalbis prasidėjo nuo susipažinimo su gausia šeima. Moteris iš eilės vardijo savo vaikus, pradėdama nuo vyriausiojo Edvino. Vaikinas įgijęs virėjo profesiją, dabar jau visiškai savarankiškas. Gyvena Palangoje, dirba kavinėse. Devyniolikmetė Viktorija mokosi Klaipėdos turizmo mokykloje, kurią baigs po poros metų ir taps prekybos įmonių vadybininko padėjėja. Metais jaunesnė Aušra kartu su vyru uždarbiauja Anglijoje.
Skaistei – šešiolika. Ji – „Ventos“ vidurinės mokyklos devintokė. Mergaitė didžiausias mamos užvadėlis. Vaida šiomis dienomis švęs savo 15-os metų gimtadienį. Vienas iš mamos rūpestėlių mokosi Mažeikių specialiosios mokyklos lavinamojoje klasėje. Globotinei Kamilei dabar penkeri. Mergytė lygiateisė šeimos narė, nė kiek neišskirta tarp seserų ir brolio. Ji kartu su šeimos pagranduke trejų metukų Aurėja lanko lopšelįdarželį „Pasaka“.
Iš šio gražaus būrio teko pamatyti penkis Bulošų vaikus. Susitikome jų namuose po darbo. Skaistė su Vaida jau buvo grįžusios iš mokyklos, dvi mažosios – iš darželio, o Viktorija dar buvo neišvažiavusi į Klaipėdą.
LIŪDNA, KAI MAMOS
NĖRA NAMUOSE
Tiek Ilma, tiek ir Viktoras yra iš šeimų, kuriose augo po keturis vaikus. Tad jie nuo vaikystės buvo pratę prie šurmulio ir neįsivaizdavo savo šeimos, kurioje tebūtų tik du ar trys vaikai.
Kaip įprasta daugiavaikėse šeimose, vyras dirbo ir išlaikė visą šeimyną. Ilma augino vaikus, rūpinosi namais ir buitimi. Viktoras buvo policijos pareigūnas, todėl dar jaunas tapo pensininku.
„Esu dėkinga vyrui, kuris visus mus išlaikė ir stengėsi, kad nieko netrūktų. Šiuo metu jis uždarbiauja Švedijoje. Buvo toks momentas, kai statybose, kur jis dirbo, prasidėjo krizė. Kurį laiką Viktoras neturėjo darbo. Tada ir nusprendžiau, kad vaikai jau pakankamai ūgtelėję, todėl ir aš galiu šiek tiek prisidėti prie šeimos finansinės padėties pagerinimo“, – apie savo darbo pradžią pasakoja moteris.
Nuo vasario Ilma dirba pieno operatore šerkšnėniškės Genutės Jokubauskienės ūkyje. Darbas fizinis ir nelengvas, mažai mechanizuotas. Pieno produktai gaminami kaip senais laikais, pagal mūsų močiučių receptus ir kulinarinio paveldo rekomendacijas. Sūriai slegiami mediniais spaustuvais, kastinis sukamas rankomis. Darbo valandos ilgos, visą laiką tenka būti ant kojų.
Pasak Ilmos, vaikai labai jaučia, kad mamos nebėra namuose. Mažosios mergytės patiria tikrą stresą, nes buvo įpratusios, kad mama jas nuveda ir parveda iš darželio. Dabar ją pakeitė sesė Skaistė, kuriai, beje, tenka didžiausia atsakomybė.
PADĖJO TELEVIZIJA
Penki pirmieji vaikai gimė beveik pamečiui. Mažiausiajai Vaidutei buvo jau per dešimt metukų. Gal todėl, kad šeimoje augo beveik vienos mergaitės, tėčiui ypač norėjosi sūnaus. Per televiziją nuolat buvo transliuojamos įvairios laidos, kuriose kalbėdavo apie našlaičių globą ir įvaikinimą.
„Šiandien galiu pasakyti ačiū televizijai, TV3 pokalbių laidai „Nomeda“, kuri davė tokią mintį. Mudu su vyru pagalvojom, kad galėtume kažkokiam likimo nuskriaustam vaikeliui suteikti namus, meilę ir šilumą. O kodėl gi ne?“ – apie savo apsisprendimą kalba Ilma.
Bulošai kreipėsi į Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus. Parašė prašymą, kad įrašytų į eilę vaiko globai. Gavę leidimą nuėjo į Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namus.
Sutuoktiniai pirmiausia apsilankė mažųjų grupėje, kurioje auga vaikai iki trejų metų. Po to užsuko pas vyresnius – iki šešerių metų. Bet labiau norėjosi mažo vaikelio, todėl sugrįžo į mažųjų grupę.
„Nenusakoma būsena. Jautiesi taip, tarsi parduotuvėje rinktumeisi kažkokią prekę. Tarp kitko, atsitiktinai teko tapti vieno graudaus momento liudininke, kai negalėjau sulaikyti ašarų. Globos namų valgykloje susitiko skirtingose grupėse auganti sesutė ir jos vyresnis broliukas. Mažoji, jį pamačiusi, susigraudino, ėmė verkti, atsisakė valgyti. Stebint šią sceną taip suspaudė širdį, kad ilgai negalėjau nurimti. Pagalvojau, kad tokį vaizdą gali išvysti tik čia. To niekada nebus šeimose, kur visi vaikai auga kartu ir nežino, ką reiškia būti atskirtam nuo pačių artimiausių žmonių“, – savo požiūrį į mažuosius globos namų auklėtinius atskleidė pašnekovė.
Į ŠEIMĄ ATĖJO KAMILĖ
Pirmasis susitikimas su mažąja Kamile ir pirmasis tada patirtas įspūdis visam gyvenimui išliks Ilmos atmintyje. Grįžo ji su vyru į mažylių grupę, kur jai į akis buvo kritusi maža mergytė didelėmis, išraiškingomis akytėmis ir labai ilgomis blakstienomis. Jos šviesūs, berniokiškai iškarpyti trumpi plaukučiai darė ją panašią į mažą nuskriaustą žvirbliuką. Vienų metų ir keturių mėnesių mažylė dar nekalbėjo. Ji pasėdėjo Ilmai ant kelių, ir tuo šis susitikimas baigėsi. Tačiau nuo to momento Ilmos jau nebeapleido mintis, kad šitas vaikas skirtas jai ir kad juodvi jungia kažkoks nenusakomas ryšys. Pasak moters, jos tarsi prilipo viena prie kitos.
Kol buvo sutvarkyti vaiko nuolatinės globos dokumentai, teko nemažai pavargti. Pirmą kartą Kamilę į savo namus Bulošai parsivežė Kūčių vakarą. Mergaitė čia praleido Kalėdas ir dviejų savaičių žiemos atostogas.
„Nešiausi ją iš automobilio laikydama glėbyje atsargiai, kaip kiaušiniuką. Bijojau išgąsdinti, bijojau, kad neimtų verkti. Juk ji buvo dar tokia mažutė. Parodžiau jai per kiemą bėgantį šuniuką. Ir tada išgirdau pirmąjį jos ištartą žodį: „auau“. Globojau ją ir saugojau labiau negu savo vaikus“, – sako Ilma.
Mergaitė labai greitai prisirišo prie savo naujosios mamos, ir iš karto pradėjo ją vadinti šiuo vardu. Ilma tikina ir tada, ir dabar jaučiantis taip, tarsi pati būtų Kamilę pagimdžiusi. Tam prieštarauja tik mergaitės gimimo liudijimas. Ilma laikosi tos nuomonės, kad nėra blogai, jeigu vaikas žinos savo praeitį ir kilmę. Jis turi tai žinoti. Kamilė turi savo tikrųjų tėvų pavardę, nes to norėjo mergaitės giminaičiai.
Priėmusi į savo šeimą globotinę, Ilma pustrečio mėnesio lankė užsiėmimus,baigė globėjų ir įtėvių kursus.
NE VISŲ BUVO SUPRASTI
Daug kas stebėjosi Bulošų poelgiu: kam reikėjo daugiavaikei šeimai dar vieno vaiko? Tačiau Ilma laikėsi savo: o kas paims, kas priglaus vienišą vaikelį? Juk kažkas tai turi padaryti. Ne kiekvienam tai duota. Ir ne kiekvienam lemta patirti tą nenusakomai malonų jausmą, kurį išgyvena žmogus, atiduodamas savo meilę ir šilumą tam, kuriam šito labiausiai reikia. Ilma įsitikinusi, kad jeigu užteko duonos penkiems jos vaikams, tai užteks ir šeštajam. O už gerumą, mano moteris, Dievas kažkada atlygins tuo pačiu.
„Jeigu laiką kas atsuktų atgal, viską daryčiau taip pat. Gimdyčiau ne vieną, ne du vaikus, o tiek, kiek jų dabar turiu“, – nedvejodama tvirtina daugiavaikė mama.
Žmogaus gyvenimas trumpas. Jis skuba, bėga, statosi namus, kaupia turtą ir vieną dieną miršta. Viskas lieka. Anot Ilmos, kai jos nebebus, dalelė josios gyvens kiekviename iš jos vaikų. Ir tai, ką ji paliks po savęs, neatstos jokie turtai. Šiandien ji taria ačiū jau Anapilin išėjusiai savo mamai, kuri taip pat leido ateiti į pasaulį keturiems vaikams ir visus juos užaugino.
Kai Bulošai pasiėmė Kamilę ir Ilma, motiniško instinkto vedama iš naujo pasinėrė į motinystės rūpesčius, po 12 metų pertraukos į šį pasaulį pasibeldė dar viena nauja gyvybė. Aurytė laimingiems tėvams buvo tarsi Dievo siųstas stebuklas. Dabar Ilmai šis naujas saulės spindulėlis – jos nelengvo gyvenimo varomoji jėga. Sesės parvesta iš darželio, ji tarsi drugelis įskrenda į kambarį, puola į mamos glėbį, sėdasi ant kelių ir glaustosi aplinkui lyg mažas kačiukas.
BŪNA IR SILPNUMO
AKIMIRKŲ
Ilma neslepia, būna momentų, kai ji pavargsta. Nė vienas žmogus negali per daug didžiuotis savo stiprybe, nes kiekvieną užklumpa ir silpnumo akimirkos, kai būna labai sunku ir slapčia tenka nubraukti ašarą. Daug vaikų, daug skirtingų charakterių. Būna įvairių situacijų, tenka ir susibarti. Tačiau juk tai yra savi vaikai, savas rūpestis ir skausmas, kuris praeina ir kurį su kaupu atperka jų meilė ir švelnumas.
Moteris neslepia, kad kartais kyla noras viską palikus pabėgti kur nors į mišką, pabūti su savimi tyloje ir ramybėje, pasimėgauti gamta ir atsipalaiduoti. Bet tai tik akimirka. Kai mintys vėl sugrįžta į namus, kai pagalvoji apie šeimą ir vaikus, supranti, kad ilgiau kaip dienos be savo „rūpestėlių“ neištvertum.
Stiprybės Ilma pasisemia iš rajone įsikūrusios visuomeninės organizacijos „Gerumo galia“. Ji vienija šeimas, auginančias vaikus, kenčiančius nuo Dauno sindromo ir kitų genetinių ligų. Tarp 42 organizacijos narių yra ir Bulošų šeima.
„Ši organizacija tikrai labai šauni, puiki jos pirmininkė. „Gerumo galia“ jungia nuostabias šeimas, kurios bendrauja tarpusavyje. Turime tradiciją kiekvienais metais Tirkšlių pušyne švęsti Motinos dieną. Manau, šiai tradicijai liksime ištikimi ir šiemet“, – pasakojo Ilma.
ŠEIMA TURI SVAJONĘ
Kasdien į namus pareina keturi vaikai, neskaitant Viktorijos, kuri čia pasirodo tik savaitgaliais. Namuose likusios vienos moterys. Tėtis toli, tad pačioms tenka ir vinį įkalti, ir veržlę įsukti, kitus vyriškus darbus atlikti. Trūksta vyriškos rankos, vyriško peties, į kurį galėtum atsiremti. Anot Ilmos, juk šeima susideda iš trijų dalių: mama, tėtis ir vaikai. Jei vienos iš šių dalių nėra, kažko stinga. Vaikai, o ypač mažosios, net iki ašarų pasiilgsta tėčio. Ir jis be galo myli visus vaikus.
Visos šeimos susitikimas planuojamas pirmąjį gegužės dešimtadienį. Kelioms dienoms į namus žada sugrįžti tėtis, šeimą aplankyti planuoja Anglijoje apsistojusi Aušra su vyru.
„Turime svajonę pastatyti sau ir mūsų vaikams namą kaime. Norime, kad jie augtų gamtoje, kad kiekvienas turėtų savo erdvę.
Ar išsipildys kada nors ta mūsų svajonė, dar nežinia. Viskas dabar taip brangu, o dar krizė prasidėjo…“ – sako Ilma ir priduria, kad dabartinį jų trijų kambarių butą šeima nuomojasi iš Savivaldybės.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Prie mamos glaudžiasi mažoji Aurėja, Kamilė (kairėje) ir už kelių dienų 15-ąjį gimtadienį švęsianti Vaida.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto