Mūsų krašte užaugusiam Lietuvos finansų patriarchui – 100 metų

Profesoriaus A. Žilėno (kairėje) 60-ojo jubiliejaus minėjimo akimirka 1981 metais.

Šį spalį sukanka šimtas metų, kai Kivyliuose, kadaise priklausiusiuose Mažeikių apskričiai, o dabar Akmenės rajonui, gimė Alfonsas Žilėnas. Habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, pedagogas, visuomenininkas savo pirmuosius žingsnius į žinių pasaulį žengė ir mokydamasis mūsų krašte – Viekšnių progimnazijoje bei Mažeikių gimnazijoje.

Mokytis norėjo nuo mažų dienų

Būsimasis finansininkas gimė 1921 metų spalio 27 dieną ūkininkų Julijos ir Domininko Kanavolų šeimoje. Tik paskui, kai jau suaugo, vedė, jis pasirinko žmonos pavardę ir iš Kanavolo tapo Žilėnu. To priežastimi, manoma, galėjo būti tai, kad 15 hektarų žemės turėjęs Alfonso tėvas 1945 metais buvo areštuotas bei ištremtas į Archangelsko lagerį ir ten mirė nuo bado ir išsekimo.
Buvo laikai, kai tremtinių, politinių kalinių vaikams būdavo užtrenkiamos durys į kai kurias aukštąsias mokyklas, į tam tikras studijų programas.
O dabar grįžkime į A. Žilėno vaikystę. Nuo mažumės jis veržėsi į mokslus, tačiau prieš tai turėjo patirti piemenavimo dalią. Gimtųjų Kivylių pradinės mokyklos duris jis pravėrė 1929 metais. Baigęs tris jos skyrius ir išlaikęs stojamuosius egzaminus tapo Viekšnių progimnazijos mokiniu. Ją baigęs 1936 metais, pradėjo mokytis Mažeikių gimnazijoje.

Kodėl patraukė ekonomika, neaišku

Pasakojama, kad mokydamasis gimnazijoje būsimasis mokslininkas pragyvenimui prisidurdavo privačiai mokydamas turtingų žmonių vaikus. Atostogų metu padėdavo tėvams nudirbti žemės ūkio darbus, tačiau rasdavo laiko ir pomėgiams – knygoms, sportui, dainavimui.

Profesorius su žmona Elena 1981 metais.

Mažeikių gimnaziją A. Žilėnas baigė 1940 metų birželį ir tų pačių metų rudenį Vilniaus universitete pradėjo studijuoti finansus ir bankininkystę. Kuo vaikiną iš kaimelio Žemaitijoje sudomino šie mokslai, niekas nežino. Tačiau A. Žilėno mokiniai spėja, kad, gerai žinodamas kaimo žmonių vargus, jų gyvenimą, jis norėjo išmanyti ekonomiką ir prisidėti prie žmonių gerovės kėlimo.

Greitai pastebėtas

A. Žilėną ir dėstytojai, ir jo draugai apibūdino kaip darbštų, pareigingą, paprastą ir kitus atjausti mokėjusį, dėmesingą žmogų.
Jis greitai buvo pastebėtas ir įvertintas kolegų: 1942 metais paskirtas Vilniaus universiteto studentų atstovybės vedėju, o po metų tapo vicepirmininku. Bet, tų pačių 1943 metų kovo 17 dieną naciams uždarius universitetą, Alfonsui, kaip ir kitiems studentams, teko grįžti pas tėvus ūkininkauti ir laukti geresnių laikų.
Ir tik 1944-ųjų lapkritį, valdant bolševikiniam okupaciniam režimui, jis buvo priimtas į Vilniaus universitetą, į ketvirtą kursą.
1945 metų pavasarį universiteto rektoriaus įsakymu A. Žilėnas tapo Ekonominės geografijos katedros laborantu, o dar po metų, jau turėdamas ekonomisto diplomą, jis perėjo dirbti į Finansų ir kredito katedrą.

Aukštojo mokslo kelias nelengvas

A. Žilėnas 1951 metais baigė rašyti savo kandidatinę disertaciją apie tarpukario Lietuvos mokesčius ir gavo rekomendacijas ją ginti. Tačiau kaip tik tuo metu išaiškėjo, kad jo tėvas politinis kalinys, nuteistas už turėtą žemę ir už tai, kad derliui nuimti, sutvarkyti kartais samdydavo darbininkus…
Dėl šių priežasčių A. Žilėno disertacijos gynimas sustabdytas. Tik po Stalino mirties, 1953 metais, mūsų kraštiečiui leista apsiginti disertaciją.
Docento vardą A. Žilėnas įgijo 1955 metais, o 1965 metais apgynė pirmąją Lietuvoje ekonomikos daktaro disertaciją. Po metų jam suteiktas profesoriaus vardas.
Per savo gyvenimą profesorius, habilituotas mokslų daktaras paskelbė daugiau nei 200 mokslinių straipsnių, parašė dviejų dalių monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai“. Už ją buvo apdovanotas Vlado Jurgučio ir Albino Rimkos premijomis.
A. Žilėnas, sulaukęs 84 metų, mirė 2005 metų spalį. Jis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Pagerbė išleisdami knygą

A. Žilėno mokiniai Vladas Terleckas, Stasys Kropas, Vilius Baldišis sudarė ir 2016 metais išleido knygą „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“.
Knygoje publikuojami A. Žilėno rankraščiai, bibliografija bei jo mokinių, artimųjų prisiminimai.
„Tai liudijimų knyga. Joje Profesoriaus mokiniai, bendradarbiai, bendražygiai ir šeimos nariai liudija apie šio neeilinio žmogaus mokslinę, pedagoginę, socialinę, humanistinę veiklą ir tos veiklos rezultatus sunkiais Lietuvos okupacijos ir Lietuvos Respublikos atkūrimo metais“, – pratarmėje rašo knygos sudarytojai.

Įžvelgė gerąsias savybes

Visi A. Žilėno mokiniai pripažįsta savo Mokytojo gerąsias žmogiškas savybes – paprastumą, nuoširdumą, atvirumą, geranoriškumą, sąžiningumą ir toleranciją.
Pasak V. Baldišio, kai tik jis prisimena Mokytoją, jo skleidžiamą žmogiškąją šilumą, širdį visada užlieja nepaprastas gerumas ir žavėjimasis Mokytojo „smetoniška inteligencija“.
J. Mackevičiui visam gyvenimui įsiminė A. Žilėno mintis: „Žmogų išbarti ar kitaip nubausti nėra tikroji auklėjimo priemonė. Žmogus pirmiausiai pats turi suprasti, kad neteisingai pasielgęs… Kiekviename žmoguje pirmiausia reikia įžvelgti gerąsias savybes, o ne kritikuoti. Kritika turi būti saikinga, uždeganti, teikianti optimizmą.“
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. iš knygos „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*