Gidė Evelina įsiamžino su amerikiečių turistų grupe. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Evelina Kajumovaitė jau trečią sezoną dirba Šaltojo karo muziejuje ekskursijų vadove. 22-ejų metų mažeikiškė derina darbą ir studijas – kolegijoje mokosi verslo vadybos specialybės.
Mergina prisipažįsta: darbas muziejuje paskatino ją peržiūrėti daug istorinių filmų, perskaityti daug knygų, susijusių su minėtu istoriniu laikotarpiu.
– Kaip tapai ekskursijų vadove Šaltojo karo muziejuje?
– Baigusi gimnaziją įstojau į kolegiją ir artėjant pavasariui pradėjau ieškotis darbo. Mano studijos – ištęstinės, tad buvo labai patogu suderinti mokslo ir darbo laiką.
Netikėtai sulaukiau skambučio iš Šaltojo karo muziejaus administratorės. Pokalbio metu ji išdėstė situaciją, pasiūlė atvykti ir pakalbėti plačiau apie ekskursijų vadovės darbą. Dvejojau, bet sutikau. Prisimenu, tą pačią dieną susiradau daug informacijos apie Šaltąjį karą, nes istorijos pamokos man nelabai patiko, galima sakyti, visas aš jas „prasnaudžiau“.
– Kokių savybių reikia vedant ekskursijas?
– Ekskursijų vadovės darbas reikalauja daug žinių, kantrybės bei sumanumo. Sutikdamas žmogų pirmą kartą, vien pažvelgęs į jį turi maždaug suprasti, kas jam patiks ir ko jis tikisi iš tavęs.
Norisi sutelkti žmonių dėmesį. Su kiekvienu žmogumi stengiuosi išlaikyti akių kontaktą, pagal tai galima pastebėti, žmogus domisi ar ne. Žvilgsnis pasako daug daugiau nei žodžiai, emocijos – taip pat. Ištaikius gerą momentą, galima pasakyti ir vieną ar kitą juokelį.
– Kokie šio darbo privalumai ir kas yra sunkiausia?
– Pradėjus dirbti šį darbą, pradėjau labai domėtis istorija ir tobulinti anglų kalbos žinias, taip pat teko priprasti prie didelės auditorijos – juk nuolat reikia kalbėti prieš tiek daug žmonių! Taip jau būna – ko labiausiai nemėgsti ar bijai, tą ir gauni. Taip įvyko ir man – teko įprasti.
Sudominti žiniomis apie Šaltąjį karą tenka ir pačius mažiausiuosius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Peržiūrėjau daug istorinių filmų, atradau daug knygų, susijusių su minėtu istoriniu laikotarpiu. Darbas muziejuje lėmė daug gerų dalykų: išmokau istoriją, patobulinau anglų kalbos žinias, įgijau labai daug drąsos ir kantrybės.
Labai džiaugiuosi ir draugišku bei nuoširdžiu kolektyvu – bendradarbiai visada padės, patars, paguos. Labai susibendravau su savo kolegėmis, esame tarsi šeima.
– Kokių dar turi pomėgių, ką veiki laisvalaikiu?
– Mėgstu keliauti, užsiimti rankdarbiais, bet labiausiai mane traukia menas – mokyklos laikais nepaleisdavau pieštuko iš rankų. Net du paveikslus esu nulipdžiusi iš paprastų plytelių gabalėlių – tai pareikalavo labai daug kantrybės.
– Minėjai, jog ketini grįžti į Mažeikius. Ką tau reiškia šis miestas?
– Dabar gyvenu Žemaičių Kalvarijoje, tačiau po metų baigsiu mokslus ir planuoju grįžti į gimtąjį miestą – Mažeikius.
Mažeikiai visada bus mano namai, nes aš čia užaugau, mokiausi ir gyvenau. Visada gera sugrįžti į gimtąjį miestą, susitikti su pažįstamais žmonėmis. Baigusi studijas pabandysiu savo laimę gimtajame mieste – o gal pavyks!
