Muziejuje – žmonių dovanotos vertybės

Iki balandžio Mažeikių muziejuje galima apžiūrėti parodą „Senos naujienos – naujos senienos“, kurioje pristatomi muziejaus rinkinius papildę mažeikiškių ir kraštiečių padovanoti daiktai.
Kasmet rengiama paroda – lyg savotiškas metraštis, atskleidžiantis ir muziejaus rinkinių augimą, ir vis didėjantį bendruomenės norą saugoti krašto istoriją.

Augantis muziejaus lobynas

Pernai Mažeikių muziejus sulaukė 1,4 tūkst. muziejinių vertybių – 704 jų priskirtos pagrindiniam rinkiniui, 696 – pagalbiniam. Šie skaičiai rodo ne tik nuoseklų muziejaus rinkinių augimą, bet ir vis didesnį žmonių sąmoningumą, suprantant, kad buityje nebenaudojami daiktai gali tapti svarbiais istorijos liudytojais.

Ypač gausiai pernai pasipildė fotografijos (daugiau nei 400) ir raštijos (per 600) rinkiniai – daugiausia atvirukais, religiniais paveikslėliais ir nuotraukomis, ilgą laiką saugotomis asmeniniuose albumuose ar maldaknygėse.

Reikšmingų papildymų sulaukė ir tekstilės rinkinys, fondus taip pat praturtino liaudies meno bei etnografiniai daiktai, atspindintys kasdienį mūsų krašto žmonių gyvenimą.

Nuo laikinų paskolų iki neplanuotų atradimų

Keliai, kuriais muziejinės vertybės patenka į rinkinius, labai įvairūs. Kartais gyventojai daiktus paskolina laikinoms parodoms, o vėliau nusprendžia juos padovanoti. Kitais atvejais mažeikiškiai, apsilankę parodose, po kurio laiko patys pasiūlo muziejui daiktą, apie kurį anksčiau net nebuvo susimąstę kaip apie galimą muziejinę vertybę.

„Žmonės dažnai sako: nusipirkome namą, radome senienų, mums jų nereikia.

Tokie daiktai neretai keliauja tiesiai į konteinerį.

Tačiau net ir be išsamios istorijos iš Mažeikių krašto atkeliavęs daiktas jau yra vertingas“, – „Santarvei“ sakė Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji rinkinių kuratorė Raimonda Ramanauskienė.

Pasak jos, patekęs į muziejų daiktas tampa muziejine vertybe – ypač tada, kai kartu su juo ateina ir pasakojimas. Kartais istorija būna labai trumpa, kartais – tik fragmentiška, tačiau net ir menkiausia detalė ateityje gali tapti svarbiu tyrimų atspirties tašku.

Geltona pašto dėžutė

Vienas iš išskirtinių eksponatų – geltona pašto dėžutė, liudijanti nykstančią susirašinėjimo laiškais tradiciją. Mažėjant siunčiamų laiškų kiekiams, tokios dėžutės palaipsniui dingsta iš viešųjų erdvių.

Sužinoję, kad viena jų Mažeikiuose bus nukelta, muziejaus darbuotojai kreipėsi į AB Lietuvos paštą ir pasirūpino, kad ji būtų išsaugota. Šiandien pašto dėžutė muziejuje tampa ne tik konkretaus laikotarpio ženklu, bet ir priminimu, kaip greitai keičiasi žmonių bendravimo būdas.

„Po 50 metų galbūt išvis nebebus pašto dėžučių, o muziejuje žmonės galės jas pamatyti ir suprasti, kaip anksčiau buvo palaikomas ryšys“, – sakė R. Ramanauskienė.

Nešioti retai, išlaikyti ilgai

Parodoje greta išskirtinių ir puošnių eksponatų pristatomi ir paprasti, šiandien jau beveik neberandami buities daiktai – senos taburetės, lyginimo staleliai, kuriuos dažniausiai naudojo siuvėjai. Atrodytų, niekuo neišsiskiriantys daiktai leidžia pažvelgti į kasdienį žmonių darbą ir gyvenimą, primena amatus ir kasdienės buities paprastumą, kuris ilgainiui tapo istorija.

Vienas jautresnių šios parodos eksponatų – geležinkelininkui J. Kinduriui priklausę Smetonos laikų batai, kuriuos muziejui atnešė jo anūkas. J. Kinduris dirbo Mažeikių geležinkelio stotyje, o batai buvo saugomi ir taupomi išskirtinėms progoms – beveik nenešioti, galbūt avėti vos kelis kartus. Avalynė turi firminį Šiaulių antspaudą, yra pakalta medinėmis vinelėmis, kas leidžia atpažinti to meto batų gamybos ypatumus.

Šis eksponatas svarbus ne tik kaip buities daiktas, bet ir kaip asmeninės istorijos fragmentas, atskleidžiantis anuometinį žmogaus santykį su daiktais – juos buvo įprasta tausoti ir naudoti ilgus metus.

Išsiuvinėta tapatybė

Parodoje gausu tekstilės eksponatų – lovatiesių, divonų, rankšluosčių, pagalvių užvalkalų. Dalis jų neturi išsamios istorijos, tačiau žinoma jų kilmė, audimo vieta ar laikotarpis. Kai kurios lovatiesės, pasak muziejaus kuratorės, greičiausiai buvo austos žinomų to meto audėjų Viekšniuose.

Tarp eksponatų išsiskiria pagalvių užvalkalai, siuvinėti ažūrinėmis juostomis, nėriniais ir inicialais. Kai kuriuose jų išsiuvinėti ir metai, leidžiantys tiksliau nustatyti kūrinio laikotarpį. Pasak R. Ramanauskienės, inicialai dažniausiai būdavo siuvinėjami sau arba dovanai.

Ypatingą vietą ekspozicijoje užima puošnūs rankšluosčiai, kurie kasdieniams darbams nebuvo naudojami. Jie kabėdavo troboje kaip puošmena. Senosios trobos dažnai būdavo gana tamsios – langai maži, šviesos nedaug, todėl žmonės, net ir gyvendami kukliai, stengdavosi namų aplinką šviesinti tekstile. Gražiausias rankšluostis, balta drobulė su nėriniais, viena ant kitos klotos lovatiesės ar pagalvės kūrė jaukumo pojūtį ir liudijo estetinį žmonių santykį su kasdienybe.

Tylūs moterų istorijų liudytojai

Parodoje pristatomos dvi išskirtinės lininės prijuostės – megztos ir siuvinėtos Eugenijos Krivonosovienės. Nors ši moteris kilusi iš Sedos, prijuostės muziejų pasiekė iš Vilniaus, jas padovanojo Irena Daujotaitė. Tokie eksponatai šiandien yra itin reti, todėl kiekviena išsaugota prijuostė tampa svarbiu liudijimu apie moterų rankdarbius ir kasdienę kūrybą.

Dar viena parodoje rodoma prijuostė siejama su J. Šiurkute-Balniene – išlikusi net 1935 metais daryta fotografija, kurioje ji vilki šį drabužį. Tokie konkretūs duomenys leidžia muziejui ne tik eksponuoti daiktą, bet ir atkurti jo savininko istoriją bei laikmečio kontekstą.

„Daiktas muziejuje tampa vertingas ne vien dėl savo amžiaus – istorija leidžia jam prabilti ir būti suprastam“, – pažymėjo muziejaus rinkinių kuratorė.

Šalia senesnių eksponatų parodoje pristatomos ir arčiau mūsų dienų austos lovatiesės. Nors jos dar nėra itin senos, šiandien tokių beveik nebelikę. Muziejus jas saugo siekdamas užfiksuoti nykstančias audimo tradicijas – šilko naudojimą, violetinių ar visiškai baltų lovatiesių madą, būdingą tam tikram laikotarpiui, tačiau greitai išnykusią keičiantis skoniui ir gamybos būdams.

Liaudies menas – aukso fondas

Ypatingą vietą parodoje užima liaudies meno kūriniai, tarp jų – Jėzaus Kristaus skulptūros, priskiriamos muziejaus vadinamajam aukso fondui. Pasak R. Ramanauskienės, tokių eksponatų muziejai sulaukia vis rečiau – liaudies meno kūriniai dažnai lieka šeimų rankose arba pradingsta kartu su nykstančiomis senomis sodybomis.

Kuratorė atkreipė dėmesį, kad ne visada randami kūriniai patenka ten, kur galėtų būti tinkamai išsaugoti.

„Dar tenka žmonėms aiškinti – jei randate tokį kūrinį, neneškite jo į bažnyčią. Bažnyčia dažnai neturi sąlygų saugoti, o muziejuje galime jį išlaikyti, išsaugoti ir prireikus restauruoti, kad tas daiktas išbūtų kuo ilgiau“, – pasakojo R. Ramanauskienė.

Parodoje pristatoma ir Jėzaus Kristaus skulptūra, sukurta žinomo liaudies meistro Simono Šimkaus. Tokie kūriniai ne tik atspindi religinį žmonių gyvenimą, bet ir liudija aukštą meistriškumo lygį, subtilų medžio pojūtį.

Ateina per parodas ir žmones

Muziejinės vertybės į rinkinius dažnai atkeliauja per parodas. Rengdamas parodą apie vestuves, muziejus sulaukė įvairių eksponatų – nuotraukų, piršlio juostų ir kitų vestuvių apeigoms naudotų daiktų.

Netikėtais keliais muziejų pasiekia ir spaudos leidiniai. Vestuviniai laikraščiai, leisti Kaune, atkeliavo po paprasto pokalbio, kai viena moteris prisiminė tokių leidinių turinti namuose. Šiandien itin reti 1969 metų kvietimai į rinkimus taip pat saugomi muziejuje – anuomet tokie spaudiniai buvo laikomi menkaverčiais ir dažniausiai tiesiog išmetami. „Tą akimirką negalvoji, kad tai bus įdomu kam nors po daug metų, atrodo – tik paprastas popierėlis“, – pastebėjo R. Ramanauskienė.

Rinkinius papildo ir šventes menantys buities daiktai – kalėdiniai eglutės žaisliukai, tarp jų ir reti, dar originaliose dėžutėse. Taip pat muziejus kaupia fotografijas, atvirukus ir religinius paveikslėlius, anksčiau dėtus į maldaknyges. Socialiniuose tinkluose dalydamiesi nuotraukomis, žmonės neretai jas papildo prisiminimais, suteikdami vaizdams dar didesnę vertę.

Pasitaiko ir netikėtų eksponatų, kai daiktas pakeičia paskirtį, – pavyzdžiui, buvęs pagalvės užvalkalas vėliau pritaikytas kaip paveikslas. Muziejus ragina gyventojus nebijoti klausti ir pasiteirauti, ar jų daiktai gali būti vertingi – kartais pakanka paprastos nuotraukos telefonu, kad būtų išsaugota dar viena Mažeikių krašto istorijos detalė.

Kūrybos palikimas ir bendruomenės atmintis

Parodoje pristatomi ir eksponatai, atkeliavę tvarkant asmeninius archyvus ar bendruomenėms priimant sprendimą išsaugoti savo istoriją. Tarp jų – buvusio ilgamečio Dailės mokyklos direktoriaus Zenono Steponavičiaus kūrybinis palikimas. Tvarkantis jo artimiesiems buvo rasti eskizai, piešti kuriant židinius, paminklus ir reklaminius objektus. Šie darbai perduoti muziejui ir sutvarkyti.

Ekspozicijoje galima pamatyti ir dvi sukneles, priklausiusias Mažeikių moterų ansambliui. Apie šį kolektyvą žinoma nedaug – neaišku, kiek metų jis gyvavo, todėl kiekvienas su juo susijęs daiktas muziejui tampa reikšmingu kultūrinės atminties fragmentu.

„Labai džiaugiamės, kai muziejų pasiekia tautodailininkų palikimas – jo Mažeikių krašto rinkiniuose neturime daug. Jei kas nors klausia, ar mums reikia tautodailininkų darbų, atsakymas visada tas pats – taip, ypač tų kūrėjų, kurie gyveno ir kūrė Mažeikiuose“, – teigė muziejaus rinkinių kuratorė.

Atskiras parodos kampas skirtas Laižuvos mokyklai. Uždarius mokyklą, joje veikusio muziejaus eksponatai iš pradžių buvo perkelti į seniūniją, o vėliau bendruomenė nusprendė juos perduoti muziejui. Parodoje pristatoma mokyklos vėliava, mokyklinės juostelės, kaklaraiščiai bei mokinių austi darbai.

Visi šie daiktai liudija bendruomenės pastangas išsaugoti savo istoriją ir pasidalyti ja plačiau.