Mažeikių rajone, Krakiuose, gyvenanti Rūta Daukantaitė prieš pusantrų metų įkūrė mažąją bendriją „Namų mūza“. Lazerinėmis staklėmis iš medžio krakiškė gamina edukacines priemones vaikams, žaidimus visai šeimai, įvairias dekoracijas namams, šventėms, dovanas, priemones reklamai.
Subrandinti mintį imtis savarankiškos veiklos padėjo noras savaitgalius skirti šeimai.
Paviliojo fotografija
Rūta – mažeikiškė. Čia baigė gimnaziją, po to išvyko į Kauno kolegiją mokytis kosmetologijos, tačiau šių mokslų nepabaigė. Atsitiko taip, kad mažeikiškę paviliojo ir pamažu įtraukė fotografija.
„Buvau labai įsitraukusi į studentų atstovybės veiklą, padėdavau fotografuoti renginius, ir man tai patiko. Po kurio laiko žmonės pradėjo klausti, kiek turėtų sumokėti už mano, kaip fotografės, paslaugas. Pagalvojau: o, čia dar ir užsidirbti šiek tiek galima… Ir po truputį pradėjau fotografuoti ne tik viešus renginius, bet ir asmenines žmonių šventes. Paskui sužinojau, kad kolegijoje planuojama „paleisti“ fotografijos studijų programą, ir sukirbėjo noras studijuoti fotografiją“, – pasakojo Rūta ir suskaičiavo, kad fotografija užsiėmė 13 metų – fotografavo, dirbo fotostudijoje.
Teko dirbti įvairius darbus
Po studijų pašnekovė buvo išvykusi gyventi ir dirbti į Didžiąją Britaniją. Ten praleido pusantrų metų.
Kadangi Rūta save priskiria prie žmonių, kuriems norisi būti su artimaisiais, draugais, ji nutarė grįžti į Lietuvą, į Mažeikius, ir savo gyvenimo pamatus statyti čia.
R. Daukantaitė yra dirbusi vaikų žaidimų kambaryje animatore. Dar – verslumo erdvėje administratore. Ten tekdavo prisidėti prie renginių verslumo temomis organizavimo, konsultacijų vedimo asmenims, ketinusiems pradėti savo verslą. Taip pamažu Rūta kaupė žinias ir brandino mintį kada nors dirbti sau. Fotografavimas buvo veikla, leidusia dirbti sau, tačiau, kai atsirado šeima, gimė dukra ir sūnus, prioritetu tapo namai. O juk fotografų visi savaitgaliai „parduoti“, nes jubiliejus, vestuves žmonės dažniausiai švenčia tuomet.
„Iš pradžių gyvenome Mažeikiuose, o po kovido atsikraustėme į Krakius. Dar kai ieškojome namo, atvažiavusi į Krakius šalia namo pamačiau didelį ūkinį pastatą. Iškart toptelėjo mintis apie nuosavą fotostudiją. Vyrui pasakiau, jei jis man padės įsirengti studiją, tai man ši sodyba tinka. Atsikraustėme, kai mūsų sūnui buvo du mėnesiai. Tai dveji metai buvo toks „apsišlifavimo“, savęs ieškojimo laikas“, – kalbėjo R. Daukantaitė.
Įsigijo lazerines stakles
Išleidusi savo pagranduką į darželį, Rūta pradėjo galvoti, ką veikti, kuo užsiimti. Ir užsiregistravo Užimtumo tarnyboje.
„Atsirado galimybė rašyti projektą ir pretenduoti gauti pinigų darbo vietai sau steigti. Aišku, iš karto pagalvojau apie išsvajotą fotostudiją. Bet viena iš projekto sąlygų buvo tokia, kad steigiama darbo vieta turi būti susijusi su veikla, kurios asmuo anksčiau nevykdė, jam nauja. Fotografija, darbas fotostudijoje man jau nebuvo naujas dalykas. Reikėjo sugalvoti kokią nors naują veiklos sritį“, – prisiminė pašnekovė.
Naršant socialiniuose tinkluose, Rūtai už akių užkliuvo lazerinių staklių reklama ir aplankė mintis: „O jeigu?“
Parašiusi projektą, gavusi finansavimą, prisiėmusi nemažai įsipareigojimų, Rūta nusipirko lazerines stakles. Jas pardavusios įmonės atstovai įrenginį atvežė, pastatė, porą valandų pamokė, kaip jį įjungti, kaip prižiūrėti – ir viskas: dirbk.
„Tai ir mokiausi. Viskas vyksta kompiuteriu. Reikia suprojektuoti patį daiktą, ką tu nori daryti – pjaustyti, graviruoti ar panašiai. Pirmuosius pusę metų darydavau tai, ką naudodavau savo vaikams – pavyzdžiui, lavinamąsias priemones, žaidimus“, – pasakojo krakiškė.
Dirbinių daug ir įvairių
Dabar Rūtos veiklai – pusantrų metų.
Pašnekovė praveria stalčius, kuriuose sudėti kruopščiai pagaminti, spalvingi, dailiai supakuoti „Namų mūzos“ dirbiniai iš medžio – žaislai, galvosūkiai, atminties lavinimo dėlionės, mokomosios priemonės, padedančios vaikams lavinti smulkiąją motoriką, mokytis raidžių, skaičių. Rūta rodė ir įvairias dekoracijas, gerų darbų lenteles, skatinančias įvairaus amžiaus vaikus daryti, kad ir nedidelius, bet gerus darbus, mokytis.
„Mano darbų vertintojai pirmiausia yra mano vaikai. Jie tai išbando, įvertina. Tada dar duodu pažaisti, išbandyti draugių vaikams. Idėjų turiu daugiau nei laiko joms įgyvendinti“, – šypsojosi R. Daukantaitė.
Pašnekovė pasakojo, kad jai priklausančių lazerinių staklių techninės galimybės – labai didelės, o sukurtų dirbinių – daug ir įvairių. Bet ne visų jų nuotraukas pašnekovė rodo socialinių tinklų paskyrose. Pavyzdžiui, ji yra gaminusi giminių medžius, tačiau ne visi žmonės nori, kad jų užsakytų dirbinių, kuriuose matosi asmeniniai duomenys, nuotraukos būtų viešai publikuojamos.
Ateityje Rūta norėtų bendradarbiauti su medienos, baldų gaminimo įmonėmis – galėtų išpjaustyti, graviruoti baldų detales.
Svarbus atgalinis ryšys
Rūta savo dirbinių parduotuvės neturi. Pagrindinis būdas reklamuoti ir parduoti dirbinius – „Namų mūzos“ paskyra socialiniuose tinkluose.
Krakiškei patinka dalyvauti mugėse ir pačiai parduoti savo gaminius.
„Praėjusiais metais dalyvavau kalėdinėse mugėse, vykusiose mūsų rajone. Ir pagavau azartą – taip patinka gyvas bendravimas su žmonėmis. Patinka pasakoti apie savo dirbinius, parodyti, kaip juos galima naudoti. Smagu gauti atgalinį ryšį – pastebėjimų, patarimų, idėjų, ką dar būtų galima sukurti ir pagaminti.
Pastebiu, kad ir kitiems įdomu, kai jiems viską papasakoja žmogus, kurio rankose gimsta vienas ar kitas daiktas. Tuomet jų požiūris į konkretų žaislą, edukacinę priemonę tampa visai kitoks“, – pastebėjimu pasidalijo Rūta.
Pašnekovė savo prekinį ženklą puoselėja viena. Tai reiškia, kad pati ir galvoja, ką galėtų pagaminti, pati maketuoja, projektuoja, gamina, reklamuoja, bendrauja su esamais ir potencialiais klientais, parduoda. Žodžiu, funkcijų daug, o rankų pora – tik viena. Ir čia puikiai pasitarnauja Rūtos patirtys, atsineštos iš ankstesnių darbų. Pavyzdžiui, gebėjimas kokybiškai fotografuoti, bendrauti su klientais ir atidumas detalėms.
Po pusantrų metų veiklos moteris tvirtina: dirbti savarankiškai nelengva, bet įdomu ir verta.
