Vakarykštė diena „Santarvėje“ gali būti prilyginta šventei, kokią jaučia šeima, į pasaulį atėjus kūdikiui. Pakylėjimas, jaudulys, nervas po gana ilgo laukimo, po rengimosi dienų, po mokymosi (kol kas, deja, labiau teorinio) gyventi šiek tiek kitaip. Arba visiškai kitaip. Tai, kas laukiant buvo prognozuojama, kam rengiamasi, tuoj paaiškės. Pagaliau – džiaugsmas, nes visa, kas siekta ir įgyvendinta nauja, teikia pakylėjimo, nekasdieniškumo jausmą. Kasdienybė prasidės paskui. O kol kas – tik šventė. Tiesa, atmiešta baimės trupinėliais. Kaip ir tą pirmąją mūsų žmogaus gimimo dieną – neramu: ar viskas bus gerai, ar sugebėsime, ar susitvarkysime, ar atsakomybė ir rūpestis, kuriam, atrodytų, esame pasirengę, neviršys mūsų jėgų ir galimybių.
Rašau labai atvirai, kad suvoktume – šis šiuolaikiškas „Santarvės“ kūdikis labai įpareigoja. Nes tai bandymas sukurti ir išlaikyti informacinį portalą, ne perdirbantį vis didėjantį žinių srautą, o kuriantį ir valdantį. Tas begalinis srautas, kaip teigia žiniasklaidos specialistai, keičia informacijos vartojimo įgūdžius ir įpročius, mažina jos patikimumą bei kelia abejonių: ar profesionalių žurnalistų paslaugos išvis bebus reikalingos.
Santarvė.lt – informacija, naujienos, aktualios mažeikiškiams, nes paliečia jų kasdienį gyvenimą (tai daro ir laikraštis), ir leidžia jiems patiems išsakyti savo nuomonę ar dalyvauti naujienos kūrime. Ir visa tai pasižymi išskirtiniu bruožu – operatyvumu, galimybe nuolat atnaujinti informaciją. Tokios išskirtinės galimybės neturėjo ir neturi nė viena ankstesnė žiniasklaidos rūšis. Kitas privalumas – neribotas informacijos kiekis. Interneto portalo neriboja puslapių skaičius, periodiškumas ar transliacijos laikas, trukmė. Kai įvykių yra mažiau, portalas pateikia mažiau naujienų, nėra būtinybės „užpildyti“ puslapius imituojant naujienas ar aktualijas, kas kartais ima ir atsitinka laikraščiams ar žurnalams…
Ir vis tik tos stulbinamos laiko ir vietos galimybės bus neišnaudotos arba naudojamos ne visiškai tinkamai, jei informacijos turinys nebus kokybiškas, patikimas, periodiškai atnaujinamas. Tai internetinės žiniasklaidos postulatai. Atkreipiu dėmesį – ne interneto, o internetinės žiniasklaidos.
Pasiruošta išsiųsti pranešimą, bet ar pasirengta jį gauti? Jokia kita žiniasklaidos rūšis iš informacijos vartotojo nereikalauja tiek nuovokos ir kritinio mąstymo kaip internetas. Galėčiau naršymą internete, ieškant reikiamos informacijos, palyginti su mums visiems gerai žinomu veiksmu – vaikščiojimu po parduotuvę. Mes norime „kažko“ arba konkrečios prekės. Mes skaitome, kas parašyta ant pakuotės, nes mums rūpi, ar prekė yra kokybiška ir tinkama mūsų aplinkai, mūsų kūnui. Mes ieškome gero, patikimo ir dorai tarnausiančio daikto. Žiūrime, kas gamintojas – nes neretai pagal firmos patikimumą sprendžiame apie būsimo pirkinio kokybę. Internetas – kaip didžiulis įvairiausių prekių sandėlis, kuriame galima rasti ir labai vertingos informacijos, ir absoliučių nesąmonių. Jei turime patirties ir vadovaujamės kritine nuovoka, išsirinksime tai, ko iš tiesų reikia ir kas mums pravers. Jei ne – galime grįžti, praradę laiko, pinigų ir susiformavę nuostatą: „Ai, viskas čia netinkama“.
Žinau, kad palygindama žinių skleidimą su prekyba, gerokai supaprastinu žiniasklaidos reikšmę ir vertę. Laiku ir tinkamai atrinkta, parengta ir pateikta naujiena, komentaras, nuomonė yra daugiau nei prekė, nors neabejotinai turi ir jos savybių. Kokybiškos, operatyvios, gausios ir aktualios naujienos, autoriniai straipsniai bei specializuotas turinys pagal rubrikas – tai kiekvieno portalo siekiamybė. Plius galimybė skaitytojams išsakyti savo nuomonę, bendrauti, pramogauti, įrodyti, kad ir vieno asmens ar nedidelės bendruomenės naujiena yra vertybė – štai kas išskiria naujienų portalą iš visuotinio „prekių“ asortimento. O žurnalistų profesionalumas bei etinių normų laikymasis ir yra tas firminis ženklas, kuris liudija, kad informacija patikima. Tiesa, šių dienų žiniasklaidos specialistai įspėja: tvarkantis tokioje beveik neaprėpiamoje informacijos erdvėje kinta ir žurnalistikos profesionalo veiklos principai, tikslai – teorijoje žinoma žurnalisto kaip demokratijos sarginio šuns arba vartų sargo funkcija virsta valtininko, padedančio susigaudyti informacijos sraute, funkcija. O gal galima sugretinti abu principus?
