Naujoje knygoje – geriausius Mažeikių sportinio turizmo laikus menanti istorija

Mažeikių turistų klube praėjusio šeštadienio popietė buvo neeilinė – tądien klubo nariams ir renginio svečiams pristatyta ilgamečio šio klubo vadovo Eugenijaus Butkaus knyga „Sportinis turizmas Mažeikiuose 1975–1991“.
Į leidinį autorius sudėjo sportinio turizmo augimo, pakilimo, klestėjimo istoriją – nuotraukas iš kelionių, straipsnių, publikuotų spaudoje, iškarpas, žygius organizavusių ir jiems vadovavusių mažeikiškių prisiminimus.

Draugiškų žmonių sambūris

Bendraujant su Mažeikių turistų klubo nariais – nesvarbu, ar dalyvautum pėsčiųjų, dviračių žygiuose, ar su turizmu susijusių parodų atidarymuose, ar stebėtum vandens turistinės technikos varžybas, o šiuo atveju – stebėtum knygos pristatymą, visada lydi geras jausmas. Turistų organizuojamuose renginiuose netrūksta draugiškų kalbų prie laužų, azarto, juoko.

Knygos pristatymą jo organizatoriai pradėjo parodydami 1975–1991 metais vykusių įvairių žygių, turistinės technikos, mototurizmo ralio, varžybų, sąskrydžių nuotraukas.
Jas peržiūrėjus nejučia kilo mintis: o kaip kitaip, kaip nebus geranoriški ir draugiški šie žmonės – užgrūdinti išbandymų, kalnų, dykumų, vandenų, saulės, vėjo ir žinantys, koks žygyje, kaip ir gyvenime, yra svarbus bičiulio petys, patarimas ar padrąsinimas, šypsena.

Sportinio turizmo ištakos

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sportinis turizmas apibrėžiamas kaip įvairių sudėtingumo kategorijų sportiniai žygiai, įvairios varžybos (technikos, raliai, maratonai, gelbėjimo darbai ir pan.).
Sportinis turizmas skirstomas į tokias atšakas: dviračių, pėsčiųjų, slidžių, vandens, kalnų, urvų, automobilių, motociklų, žirgų turizmą.

Sportinio turizmo pagrindai mūsų šalyje susiformavo šeštajame dešimtmetyje. Nuo 1958 m. Lietuvos rajonuose ir miestuose pradėti steigti turistų klubai. Šiems klubams įsikūrus, šalyje pradėtos rengti sportinio turizmo pirmenybės pagal atskiras sporto šakas, nuo 1969 m. – kalnų, nuo 1972 m. – pėsčiųjų žygiai, nuo 1982 m. – slidžių ir vandens sportinio turizmo maratonai.

Mažeikiuose sportinio turizmo užuomazgos radosi 1974 m., kai keturi tuometinės Kompresorių gamyklos darbuotojai gamyklos lėšomis įsigytomis sudedamomis dvivietėmis baidarėmis „Saliut M4.7“ praplaukė Minijos upe. Šių bei kitų entuziastų žygiai sudomino vis daugiau jaunimo. 1975 m. mieste suorganizuota vandens turizmo sekcija, o po poros metų įsteigtas Mažeikių turistų klubas, kuriam sausio mėnesį sukaks 45 metai.

Norėjo pasidalyti sukaupta informacija

E. Butkus turistų klubui vadovavo 24 metus. Per tą laikotarpį susikaupė labai daug įvairios informacijos. Ypač iš sovietinio laikotarpio, nes tuo metu galiojo tvarka, kad žygių organizatoriai, instruktoriai turi parengti žygių ataskaitas, rezultatus ir visa tai pateikti Lietuvos respublikinei turizmo ir ekskursijų tarybai.
Anuomet žygius buvo įprasta skirstyti į sudėtingumo kategorijas. Kategorijos buvo suteikiamos įvertinus tai, kokiu būdu, kiek dienų keliaujama, kiek kilometrų įveikiama.

„Rinkdavome duomenis apie įvykusias keliones, žygius ir panašiai. Be to, buvo pati įvairių kelionių pradžia, žmonės norėjo fotografuoti, įamžinti tai, ką matė, patyrė. Turėjau daug medžiagos, tačiau ji buvo išsibarsčiusi – nuotraukos šen, aprašymai ten“, – apie prieš dešimtmetį pradėjusią kirbėti mintį surinkti informaciją, ją apibendrinti ir sudėti į knygą pasakojo E. Butkus.

Neseniai dienos šviesą išvydęs leidinys „Sportinis turizmas Mažeikiuose 1975–1991“ yra skirtas tiems, kurie keliavo anuo laiku, ir tiems, kurie keliauja dabar bei domisi turizmo istorija.

Geriausi 15 metų

Autoriaus teigimu, 1975–1991 metais sportinis turizmas ir Lietuvoje, ir Mažeikiuose išgyveno pačius geriausius laikus. Lietuvių atliktų sudėtingiausių, aukščiausios kategorijos žygių kreivė iki 1988 m. labai kilo, o jau 1991–1992 m. smarkiai krito.

Jei, pavyzdžiui, 1988 m. įvyko apie 30 aukščiausios kategorijos žygių, tai po trejų metų – tik 3.
„Kas susiję su vandens, pėsčiųjų sportiniais žygiais, dviračių žygiais kalnuose, per tuos penkiolika metų, kuriuos apžvelgiau leidinyje, mažeikiškių žygiai išties buvo unikalūs savo sudėtingumu, trukme. O dar reikia turėti minty, kokia anais laikais buvo įranga. Tie, kas dalyvavo žygiuose, žino, kad, lyginant su šių dienų turistine, kelionine įranga, anuometė buvo apgailėtina“, – kalbėjo E. Butkus.

Pasidžiaugė išsaugotu klubu

Sovietmečiu turizmas buvo skirstomas į planinį ir saviveiklinį.
Planines keliones Mažeikiuose vykdė ekskursijų biuras. Planiniai turistai įsigydavo kelialapius ir išvykdavo. Turistai saviveiklininkai viską darydavo patys, pradedant maršrutų sudarymu, keliavimo būdo pasirinkimu, baigiant vadinamuoju kelionių apgynimu komisijose, ataskaitų rašymu.
Knygos pristatyme dalyvavo ir buvęs ilgametis Šiaulių turistų klubo vadovas, mažeikiškių turistų bendražygis Vladislavas Niauronis.

Anot jo, planinis turizmas anuometinei Respublikinei turizmo ir ekskursijų tarybai buvo viskas, o į saviveiklinį žiūrėta pro pirštus. Saviveiklinio turizmo atstovai pašiepiančiai buvo pavadinami „varlamušiais“.
V. Niauronis pasidžiaugė, kad Mažeikių turistų klubas, netrukus skaičiuosiantis 45-uosius veiklos metus, išliko, kad vienintelis Lietuvoje turi patalpas, į kurias mažeikiškiai turizmo entuziastai gali susirinkti.

„Šiais laikais susirinkti tokiam būriui žmonių, koks šiandien yra Mažeikių turistų klube, šiaip jau sudėtingas reikalas. Manau, čia didelis Eugenijaus ir po jo klubui vadovavusių, vadovaujančių žmonių indėlis“, – apibendrino šiaulietis.

Kur aktyvūs organizatoriai, ten aktyvūs keliautojai

E. Butkaus teigimu, įvairios turizmo sekcijos aktyviausiai veikė tose miesto įmonėse, gamyklose, kuriose rasdavosi stiprių organizatorių, aktyvistų. Dažniausiai tai buvo mokslus baigę ir į Mažeikius dirbti atvykę žmonės, kurie jau turėjo dalyvavimo sudėtinguose žygiuose patirties. Jie sugebėdavo šia veikla sudominti ir aplinkinius, kolegas.

Turizmo sekcijos veikė Kompresorių, Elektrotechnikos gamyklose, Avalynės fabrike, Melioracijos statybos valdyboje, paskui Mažeikių elektrinėje, Naftos perdirbimo gamykloje.

Ilgainiui sovietiniu laikotarpiu priimto žygių skirstymo į kategorijas pagal sudėtingumą nebeliko. Buvo panaikintos maršrutinės kvalifikacinės komisijos, o žmonės keliones bei žygius pradėjo organizuoti patys, be jokių klubų ar organizacijų narių pagalbos.

Iliustracijai – ir bėgančio laiko simboliai

Geranoriškų rėmėjų – Mažeikių turistų klubo ir privačių asmenų dėka knyga išleista 170 egzempliorių tiražu. Rėmėjams autorius atsidėkojo įteikdamas knygas su autografais ir savo žmonos – dailininkės Aldonos Butkuvienės sukurtus knygų skirtukus. Beje, A. Butkuvienė pati knygą maketavo ir apipavidalino.
„Knyga paprasta, kukli. Ją rašant, kuriant, buvo visokių dienų – ir sunkesnių, ir lengvesnių.

Knygos viršelyje – Juozo Jasaičio fotografijos fragmentas. Man J. Jasatis – geriausias fotografas, geriausias kelionių akimirkų fiksuotojas. Viršelyje – einantys žmonės, turistai. Nebūtinai jie eina kalnais ar dykumomis. Tiesiog laiku. Arba tai laikas eina pro žmones. Žodžiu, keliavimas, kad ir koks jis būtų, niekada nesibaigia“, – mintimis su knygos pristatymo dalyviais pasidalijo A. Butkuvienė.

Nebuvo vien pilka dėmė

Dalis knygos egzempliorių perduota Turistų klubui, Turizmo ir verslo informacijos centrui, Viešajai bibliotekai. Todėl žmonės, kuriems įdomi mūsų krašto sportinio turizmo istorija, galės ją gauti ir perskaityti.

„Tas laikotarpis, apie kurį čia surinkta medžiaga, nėra palankus. Stengiamasi jį pamiršti, lyg tai būtų pilka dėmė. Tačiau tai buvo mūsų jaunystė, mūsų gyvenimas, mūsų noras išsiveržti iš tos visomis prasmėmis komandinės sistemos.
Viliuosi, kad informacija apie mūsų savarankišką keliavimą be jokių įsipareigojimų prisidės prie suvokimo, kad tas laikas nebuvo vien pilka dėmė“, – apibendrino E. Butkus.
Nuotr. Aldonos Butkuvienės
ir iš knygos „Sportinis turizmas Mažeikiuose 1975–1991“.

Įdomu: nacionalinė kolekcija