Šisbeitauskas
Kažkas įdomaus šiemet vyksta su mūsų gražuole Kalėdų egle: nenori ji palikti Mažeikių, nors tu ką. Praėjusį savaitgalį miestelėnai rinkosi į jos nužiebimo šventę, bet nežinau, kas ten atsitiko, eglutė tą vakarą tebežibėjo. Paskui paaiškėjo, kad ji palikta dar pasidžiaugti ne tik mums, bet, išreiškiant solidarumą su mūsų mieste gyvenančiais rusais, suteikti jiems progą matyti blyksinčią žaliaskarę jų Kalėdų metu.
Bet ir jų Kalėdos praėjo, o trečiadienį eglė dar tebestovėjo kaip stovėjusi. Tik jau nebežibėjo. Bent tiek gerai, nes tos švieselės juk naudoja elektros energiją, už kurią reikia mokėti. Laimei, mūsų mieste negyvena kinų (nors dėl to reikėtų išsiaiškinti), kurie Naujuosius švęs dar už geros savaitės, tad, būdami tokie solidarūs, gal eglę švitintume ir iki jų šventės.
Įtariu, kad eglutės neskuba pasiimti klaipėdiškiai, nes nebenori, kad antrus metus jų miestą puoštų Mažeikiuose buvusi eglė. Na, neskubėkit, neskubėkit, tai ir beliks kokia apsususi žaliaskarė su keliomis girliandomis.
Na, apie tą eglę užteks, nes ketvirtadieno vakarą pagaliau ji mūsų miestą, kad ir kaip nenorėdama, paliko.
Grįžkime prie miesto kasdienybės. Netyla kalbos apie mūsų mieste vykstančias renovacijas. Ir ko tik žmonės neprišneka! Svarbiausia, kad tose kalbose yra dalis teisybės. Daug tų renovacijos trūkumų ima ir išlenda kaip yla iš maišo.
Štai kažkas pastebėjo, kad rekonstruotoje Laisvės gatvėje nėra jokių nuolydžių, todėl lyjant lietui, kurio šią žiemą netrūksta, visas vanduo tyvuliuoja važiuojamojoje gatvės dalyje. O kai kur toje pačioje gatvėje suoliukai pastatyti tiek arti važiuojamosios dalies, kad po lietaus prisėdę pailsėti mažeikiškiai, pravažiavus mašinai, gali gauti nemokamo dušo dozę. Juk žinom, kad pasitaiko tokių važiuotojų, kuriems svarbu važiuoti kuo greičiau: o kas atsitiko išsitaškius telkšojusiam vandeniui, jie net nepastebės.
Nepastebi tie skubantieji vandens klanų ir Žemaitijos gatvėje, prie perėjų stovinčių pėsčiųjų: ištaško vandenį ant žmonių taip, kad jiems belieka tik riebiai keiktis ir skubėti namo persirengti.
Miesto gatvių renovacijos temą galimą tęsti ir tęsti. Toje pačioje Laisvės gatvėje tvarkingai sužymėtos automobilių statymo vietos: ženklai net nurodo, kaip turi būti pastatyta mašina. IR KĄ JŪS MANOT? Pasitaiko tokių gudručių ar nemokšų vairuotojų, kurie savo brangenybę pastato taip, kad ji vis tiek keliais ratais išlenda į važiuojamąją gatvės dalį. O gatvė tokia siaura, kad didesnių automobilių, ir ypač autobusų vairuotojai, vos galintys prasilenkti su iš priekio atvažiuojančiu transportu, keikia tuos vairuotojus taip, kad ausys linksta… Auklėti tokius ženklų nepaisančius vairuotojus turėtų policijos pareigūnai: čia jiems platūs dirvonai pasirinkti baudų ar užsiimti švietėjiška, kaip dabar madinga sakyti, edukacine, veikla.
Nežinau, ar kitas mano pastebėjimas susijęs su mūsų mieste vykstančiais renovacijų darbais, bet Žemaitijos gatvėje, ties autobusų stotelėmis senokai pastebėjau iš po šaligatvių kyšančių kabelių galus. Vieną jų, matyt, per anksti atsiradusį kabelį, stotelėje, iš kurios keliauju į darbą, kažkas kartą jau buvo nurėžęs. O kam tie kyšantys kabeliai, supratau tik ketvirtadienį, kai ties IKI prekybos centru esančia stotele pamačiau naują statinį – mažutį, su pastoge. Ir kiek teko girdėti, tokie statinukai atsiras kiekvienoje autobusų sustojimo vietoje: žmonėms nebereikės lietui lyjant slėptis po gobtuvais ar lietsargiais, pučiant vėjui galėsime rasti nors kokią užuovėją. O senyvi mažeikiškiai, laukdami autobuso, galės ir prisėsti ant suoliuko. Tobulėjam, ar ne?
Jei jau prakalbau apie autobusų stoteles, ne pro šalį bus papasakoti ir apie mus vežiojančius autobusų vairuotojus. O jų yra visokių. Kaip ir su aptarnavimo sfera nesusijusių žmonių.
Nežinau to vairuotojo nei vardo, nei pavardės, bet kaskart, įlipus į jo vairuojamą transporto priemonę, nesinori išlipti. Ne dėl to, kad lauke lyja lietus, o čia visada šilta, bet dėl to, kad stebint šio vairuotojo bendravimą su keleiviais, gali pasimokyti mandagumo, pagarbos žmonėms. Tas vairuotojas su keleiviais gali diskutuoti bet kuria tema, išlipant dėkoja, kad važiavome su juo, palinki geros dienos ar vakaro.
Ir šio vairuotojo darbo vieta visada nuteikia puikiai: čia, nors ir dirbtinės, bet visada „žydi“ gėlės, viskas tvarkinga ir sumanyta taip, kad į autobusą įlipus keleiviui, jis jaustųsi labai jaukiai. Savo ir visų keleivių vardu noriu palinkėti šiam jaukios atmosferos kūrėjui kantrybės (oho, kokių būna keleivių), neišsenkamos energijos ir stiprybės, kurios tikrai prireikia tokiame darbe. Tiesa, dar pamiršau palinkėti svarbiausio dalyko – už jokius pinigus nenuperkamos sveikatos.
Iš šio žmogaus turėtų mokytis visi niurzgantys, nuolat kažkuo nepatenkinti, komentuojantys ir keikiantys bet kurią kitokią situaciją, į „labas rytas“ ar „ačiū“ net nesureaguojantys jo kolegos.
Pabaigai – istorija apie nesusipratimą parduotuvėje, kai vienas pažįstamas vos neprarado trisdešimties litukų. Gerai, kad pasitaikė sąžininga pardavėja ir pinigų nepasiėmė. Vienoje „balkoninėje“ parduotuvėje pirkęs vyrukas, iš pardavėjos išgirdęs „šimtas trisdešimt vienas“, lyg niekur nieko atskaičiavo ir atidavė šimtą trisdešimt vieną litą. Pardavėja, pamačiusi pinigus, suprato, kad žmogus kažką ne taip išgirdo ir pakartojo, kad mokėti reikia šimtą litų ir trisdešimt vieną centą, o tuos trisdešimt litų grąžino. Mano pažįstamasis tvirtino, kad tikrai nieko nebūtų supratęs, juolab kad į kasos čekius nežiūri ir dažniausiai jų nė nepasiima.
Tai buvo paskutinis mano pasakojimas šį kartą. Jei ir jūs pastebėjote ką nors gražaus, malonaus, susidūrėte su kokia nors linksma istorija, pasidalinkite tuo su manimi. Žinoma, tinka ir istorijos, verčiančios ką nors pabaksnoti pirštu.
ŠISBEITAUSKAS
sisbeitauskas@santarve.lt
