Petrinių šventėje ąžuolo vainiku pasipuošė ir Petra Jonušienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Pirmasis vasaros mėnuo gausus švenčių. Orams atšilus organizuojamos bendruomenių gegužinės ir susiėjimai.
Tirkšliai nuo seno garsėja Petrinių švente ir varduvininkų pagerbimu. Deja, pastarųjų metų tendencijos byloja, kad tėvai savo atžaloms nenoriai renka Petro, Povilo ar Pauliaus vardus.
„Santarvė“ domėjosi, ar ateityje bus ką švęsti, jei nebeliks varduvininkų.
Mažėja Petrų
Petrų ir Povilų vardo diena minima birželio 29-ąją. Jei ši data pasitaiko darbo dieną, artimiausią savaitgalį visi Petrai ir Povilai yra kviečiami į Tirkšlių pušyną, kur paprastai vyksta varduvininkų pagerbimas ir gegužinė.
Petras, Povilas šiais laikais – itin reti vardai. Bent jau Mažeikių rajono Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, šiais metais Petru nebuvo pavadinta nė vienas rajono gyventojas, o Povilo vardas duotas tik vienam berniukui. Palyginimui – net aštuoni vaikai buvo pavadinti Jono vardu.
Internetinėje erdvėje paskelbtame vardų reitinge rašoma, kad pernai Lietuvoje vos devyniems vaikams suteiktas Petro vardas, 2014-aisiais taip pavadinti vos keturi berniukai. Daugiausiai Petrų šalyje užregistruota1999 metais – net 22.
Dėl šios statistikos kyla natūralus klausimas: ar išliks Petrinių šventė, kuri Tirkšlių miestelį daro išskirtinį.
Dar išliks
Tirkšlių seniūno pavaduotoja Asta Kesminienė „Santarvei“ sakė, kad šventė be varduvininkų tikrai neliks, bent jau artimiausiais metais. Pasak moters, dar yra ką sveikinti – šiais metais buvo pasveikinta vienuolika Petrų ir Povilų.
„Šventė tikrai dar gyvuos, bent jau penketą metų – tikrai, nes tarp pasveikintųjų buvo nemažai jaunų žmonių“, – savo pastebėjimais pasidalijo Tirkšlių seniūno pavaduotoja.
A. Kesminienė prisiminė, kad ankstesniais metais Petrinių šventei išskirtinumo suteikdavo sportinių žirgų varžybos. Dėl pinigų stygiaus ilgą laiką gyvavusio sumanymo teko atsisakyti.
Viena seniausių švenčių
Šv. Petrą krikščionys laiko Dangaus karalystės raktininku. Simbolinę jo vardo prasmę atskleidžia jo mokytojo Jėzaus žodžiai, kad Petras būsiantis uola, ant kurios jis pastatysiąs savo bažnyčią.
Petro svarbą pabrėžia ir kitas Jėzaus teiginys: „Aš tau duosiu raktus nuo dangaus karalystės; kas bus sujungta ant žemės, bus sujungta danguje“. Kartu su šv. Petru – ir šv. Povilas, kartais žmonių dar vadinamas ir šv. Pauliumi. Jis yra laikomas dangaus karalystės raštininku. Tačiau šv. Povilas nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nes juo tapo jau po Jėzaus mirties ir prisikėlimo.
Abiejų apaštalų diena žinoma nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, ji buvo minima dar Romos imperijoje.
258 m. birželio 29 d. Romoje buvo perlaidoti apaštalų Petro ir Povilo palaikai. Pirmą kartą apie šventę užsimenama IV amžiuje. Valdant imperatoriui Konstantinui I, apie 324 m., jų garbei abiejose sostinėse – Romoje ir Konstantinopolyje, buvo pastatytos pirmosios bažnyčios.
Nuo tada šventė buvo pažymima itin iškilmingai.
Ypatingai svarbi diena
Jau nuo seno Lietuvoje vyksta šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Apaštalų skulptūros būdavo statomos abipus bažnyčių durų arba prie pagrindinio altoriaus.
Šv. Petras liaudies meno kūryboje vaizduojamas su raktu rankoje, o šv. Povilas – su knyga.
Senoliai yra pastebėję, kad po Petrinių prasidėdavusi lietingesnė vasaros pusė. Ši šventė lietuviams senovėje buvusi ypač svarbi, todėl jau išvakarėse nedirbdavo sunkių darbų ir imdavo pasninkauti. Priešingu atveju jie tikėdavę, kad Šv. Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas į namus trenks.
Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė „Santarvei“ sakė, kad apie Petrinių vardines muziejuje informacijos nėra daug. Net paties šv. Petro skulptūrų yra vos pora.
R. Ramanauskienė spėjo, kad seniau žmonės šv. Petro skulptūrėles savo kieme pasistatydavo, jei šeimoje būdavo Petrų. Šias skulptūrėles žmonės statydavo tikėdamiesi užtarimo prieš aukščiausiąjį.
Gal ateityje susidomės
Pašnekovė apgailestavo, kad tėvai savo sūnums nebeduoda Petro ar Povilų vardų.
„Iš tiesų gaila, kad tokie vardai darosi vis retesni. Nors gal ir ateis toks metas, kai tėvai panorės, kad jų vaikas turėtų itin retą vardą ir pavadins jį Petru arba Povilu“, – vylėsi R. Ramanauskienė.
„Santarvės“ kalbinti Petrai savo vardą vertina skirtingai. Vyresnės kartos Petrai tikino, jog jie džiaugiasi, kad buvo pavadinti tokiu vardu. Jiems smagu sulaukti sveikinimų vardinių proga.
Jaunesnės kartos Petrai prisipažino, kad nėra labai sužavėti savo vardu, tad ir savo sūnaus tokiu vardu nevadintų. Kita vertus, ir vieni, ir kiti apgailestavo, kad šis vardas priskiriamas prie itin retų.
