Nebijokite atverti durų

Nuo pat mažų dienų mane supa muzika. Septynerius metus lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, dainavau chore, lankiau solfedžio ir muzikos istorijos pamokas. Dieną iš dienos praleidžiant muzikalkės erdvėse, susikūrė savitas pasaulis su žmonėmis iš skirtingų mokyklų, po pietų atvažiuojančiais iš įvairiausių miesto ar rajono kampelių. Jie vėliau tapo mano artimais bičiuliais ir draugais.
Šypsodamasi prisimenu drebančias kojas ir šąlančius iš baimės pirštus prieš egzaminus, keliones, „Dainų šventes“ su tūkstančiais kitų moksleivių, kūrinių rinkimąsi mokslo metų pradžioje, juokelius per pamokas ar tarp jų. Daug gražaus laiko praleidau muzikos mokykloje, daug išmokau, vis dėlto septyneri metai yra nemažas laiko tarpas.
Mano muzikinę kelionę pratęsė vaikų folkloro ansamblis „Alksniokaa“, kuriame atsidūriau visiškai netikėtai, kai mudvi su drauge užkalbino ansamblio vadovė, dirbanti akordeono mokytoja. (Kažkada į „Vienmečius“ rašiau apie savo meilę folklorui ir „Alksniukams“.) Tai buvo penkeri metai visiškai kitokio žvilgsnio į muziką, į tautą, į jos palikimą ir žmones.
Jau ketvirtus metus gyvenu toli nuo „alksniukų“ ir, nepaisant to, jog mano kasdienybėje nėra folkloro, jis užima milžinišką dalį mano širdyje. Esant galimybei, stengiuosi aplankyti ansamblį, dalyvauti renginiuose, vakaronėse – bent jau taip prisiminti, kaip gera man buvo būti viso to dalimi. Nežinau, ar kada ateis diena, kuomet gyvai acapella atliekamos liaudies dainos nesugraudins manęs ir neprivers tyliai niūniuoti sau po nosimi…
Pirmo kurso pradžioje, kai tik atsikrausčiau į Vilnių, nusprendžiau prisijungti prie universiteto folkloro ansamblio, tačiau kelios repeticijos man leido suvokti, jog tos jaukios atmosferos, ore tvyrančio atvirumo ir viso to, ką turėjau Mažeikiuose, čia aš nerasiu, todėl mano folkloro kelias baigėsi. Bet tik ne kasdienybė su muzika.
Šiandien negaliu palikti namų kišenėje neturėdama ausinukų, negaliu gaminti, vaikščioti, vairuoti, dirbti ar užsiimti kita veikla be muzikos.
Muzika įsuka mane į saugumo, laisvės, drąsos, neišsipildžiusių svajonių ir laimės patalus, kuriuose mėgaujuosi kiekviena akimirka. Dėl šios priežasties taip mėgstu koncertus.
Pradėjusi gyventi viena, turėjau išmokti tvarkyti savo finansus, keliskart apgalvoti prieš perkant, ypač brangesnius daiktus. Nesu itin išlaidus žmogus, bet abejonės dingsta tada, kai reikia nusipirkti bilietus į koncertą. Niekada gyvenime negailėjau pinigų koncertams ir nesvarsčiau klausimo „Ar tikrai?“.
Prieš kelerius metus pagavau save dažniausiai klausant lietuvių atlikėjų kūrybos. Man visada atrodė įdomus dainų kūrimas, tačiau jų kūrimą užsienio kalba vertinu pakankamai skeptiškai, nes man tai atrodo lyg slėpimasis už savęs, šiuo atveju – savo gimtosios kalbos. Ir vis tik tai nereiškia, jog nesiklausau dainų užsienio kalbomis.
Tik ką pasibaigusią vasarą dirbdama vaikų vasaros poilsio stovykloje netikėtai užsikabinau už gana ryškios Lietuvos muzikos pasaulio dalelės – „Solo Ansamblio“. Elektroninės muzikos grupė gyvuoja jau vienuolika metų, o plačiau žinoma yra daugiau nei penkerius.
Neseniai pirmą kartą apsilankiau „Solo ansamblio“ koncerte Vilniuje ir buvau nuoširdžiai nustebinta – ne staiga užklupusio, tačiau grupės gerbėjų neišbaidžiusio rudeniško šaltuko, žvarbaus vėjo ar lietaus, o pasirodymo metu skleidžiamos energijos.
Šios grupės kūryba kiek kitokia, nepažįstama ir neatpažįstama Lietuvai bei pasauliui. Keturi susibūrę aktoriai į muziką žvelgia kaip į atskirą visatą sudarantį objektą, siekdami jį išnagrinėti, nepraleidžia nė vienos detalės.
Žaviuosi gebėjimu padaryti tai, ką kiti atlikėjai vadina neįmanomu, – vaizdingai išsireikšti lietuvių kalba. Kiekvienąkart klausant grupės dainos „Eskalatorius į dangų“ mano viduje kažkas suspurda:
„Paukščiai bučiuoja žvaigždes
Sparnais sukarpo mėnulį
Kalbantis uogom žmogus
Po širdimi naujas guli.“

„Solo Ansamblis“ nesivaiko populiarumo skandalais, jų koncertuose nėra pompastikos. Vienoje populiariausių savo dainų jie paslepia žinutę klausytojams ir konkurentams, dainuodami „Mums niekad fejerverkų dėl efekto nereikėjo“.
Atokiai laikydamiesi nuo viešumos, neviešindami savo asmeninio gyvenimo, vyrukai sugebėjo surinkti nemažą būrį gerbėjų, sėkmingai kuria savitą, iš pirmo žvilgsnio keistokai skambančią muziką, bet šiam atvejui tinka posakis – kartą paragavęs negali sustot.
Toks mano pažinimo kelias – nuo klasikos, sutiktos mokykloje, iki liaudies dainų ir lietuviškos elektronikos… Kviečiu ir jus pasivaikščioti Lietuvos ar užsienio atlikėjų kūrybos koridoriais ir nebijoti atverti durų, už kurių gali laukti dar neregėti lobiai.
Visa tai mūsų dienas apvelka nerealios realybės drabužiais ir leidžia mėgautis gyvenimu.
Rugilė BALČIŪNAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video