„Neklijuokite man Makbeto kaukės…“

V. Šekspyro „Makbetas“ repeticija.

10 klausimų režisieriui Albertui Vilimui

Toliau spausdiname Žemaičių teatro vadovo, skuodiškio Edmundo Untulio pokalbį su aktoriumi ir režisieriumi Albertu Vilimu. Interviu pradžia – „Santarvės“ Nr. 51.

Šių dviejų Mokytojų, mąstytojų dėka mano, kaip saviveiklinio teatro režisieriaus, pasaulėžiūra nulėmė kūrybinius uždavinius bei tvirtai įaugo į mano sceninius darbus. Buvau nepalaužiamas, nesudaužomas… Nuskambės keistai, tačiau tik teatrinė iliuzija vedė mane per sudėtingą asmeninį gyvenimą, patikimai saugojo nuo realybės pavojų, išgelbėjo mano svajonių kosmosą, norų išsipildymą. Teatre dirbau ir gyvenau tarsi vienuolyne. Filosofinis Žaismių Teatras artimas mano jausmams. Kova ir malonumas – mano gyvenimo polėkis, aistra, gyvenimo sparnai. Gyvenu iki šiol, rašydamas knygas, o sapnuose vis iš naujo statydamas „Makbetą“. Protingiau. Rodos, šok iš lovos atsibudęs ir užsirašyk, ką sapnų vizijose regėjai… O kartais džiaugiuosi, kad laiku atsibundu, šitaip galėdamas pabėgti nuo košmarų, nepaliekančių manęs ramybėje. Kartais pagalvoju, kas mane taip drasko, tampo ir kodėl. Juk aš – tik atgyvenusi saviveikla. Man turėtų būti ir taip gerai arba vienas ir tas pats. Gal tai tęsiasi iki šiol todėl, kad pati drama ir dramatiškas santykis su žmogumi man patinka. Nuolat įvyksta kažkoks kūrybinis katarsis, apgaubia gyvenimo prasmė, užvaldo tarsi kokia ekstazė… Gaila tik, kad mano gyvenimas dabar jau kaskart vis trumpesnis, vis labiau nebeturintis ateities.
– Ar darbas saviveikliniame teatre bent iš dalies galėjo išpildyti tavo menines ambicijas?
– Mane, trečiojo kurso studentą, pakviečia dirbti režisieriumi Telšių Žemaitės liaudies teatre (šiandien – Telšių dramos teatras). Pagarba šio teatro buvusiems režisieriams ir aktoriams. Tai šiaurės vakarų Žemaitijos teatras, ištikimas lietuviškai klasikai, Žemaitės kūriniams… Įgijęs aktorinio darbo patirties profesionaliame Panevėžio dramos teatre, vėliau Sedoje režisavęs pirmuosius savo spektaklius su moksleivių ir suaugusiųjų dramos kolektyvais, kūrybinės baimės neturėjau, pasiūlymą priėmiau. Telšių kultūros skyriaus vedėjas Kajetonas Šliogeris, malonus žmogus, atskleidė tuometinę liaudies teatro situaciją ir prasitarė, kad saugumo sergėtojai (KGB) jokių įtarimų ir pretenzijų mano atžvilgiu neturi… Palinkėjo sėkmės. Tarsi apsidraudė. Ir leido suprasti, kad esu stebimas…

Klaipėdos jūrų prekybos uosto liaudies teatro režisierius A. Vilimas (dešinėje) spektaklio V. Šekspyro „Makbetas“ repeticijoje. B. Aleknavičiaus nuotr.

Pirmasis susitikimas su aktoriais praėjo gan sklandžiai, tarsi būtume seniai pažįstami. Ir iškart – prie kūrybinio darbo. Tikslas – Dalios Urnevičiūtės drama „Tėvuko žaislai“. Pirmas perskaitymas. Drama priimta. Repeticijos vyko tris kartus per savaitę. Nieko naujo, viskas kaip įprasta teatrinėj kasdienybėj. Bet pradžia ne iš lengvųjų. Teatro aktorių vaidybos stilistika visiškai netiko mano sumanymui ir kūrybinėms ambicijoms. Bandau atpratinti nuo demonstratyvaus patoso, gražaus gestikuliavimo, nenuoširdaus, paviršutiniško, beprasmio veiksmo. Ką gi, teko jiems atsisakyti savo vaidybos įpročių. Tradicija laužoma negailestingai, aštriai, pateikiant aktoriams svarius argumentus. Buvo nelengva, bet premjera įvyko. Žiūrovai, regis, priėmė šiltai. Aktoriai linksmi. Spektaklį stebėjęs teatro ir kino aktorius Gediminas Karka konstatavo: „Gabiai padarytas darbas.“
Tais pačiais metais aktoriams perskaitau Levo Tolstojaus dramą „Tamsos galybė“. Labai sudėtingas kūrinys. Jaučiau, kad aktoriai išsigąs šio kūrinio tragizmo, sielosis, nerimaus, nes Žemaitės teatrui reikės keistis. Labai sunku atsisakyti įprastos vaidybinės manieros, o tais laikais Maskvos teatruose jau vyko permainos… Po „Tėvuko žaislų“ pastatymo, jau susipažinę su sceninės žaismės taisyklėmis, ramiau palaimino mano režisūrines vizijas… „Tėvuko žaislai“ – emocionalumo ir psichologijos išmanymo reikalaujanti drama, o „Tamsos galybėje“ – sudėtingos mizanscenos, kurios turėjo būti pateisintos ir aiškios. Tai buvo visiškai nauja, netikėta aktoriams. Maniau, neištvers šio analitiškai filosofinio kūrinio veiksmo įtampos… Ieškojome daugiau intelektualinio chuliganiškumo. Sudėtingo veiksmo ugnis, kad ir kaip keista, turėjo būti žaismingai lengva. Vaidinti akimis, klausa… o tai sunkus uždavinys aktoriams. Vis dėlto mano nuojauta manęs neapvylė, pasisekė įtikinti didelį atlikėjų kolektyvą ryžtis šiai misijai, atkakliai, ištvermingai dirbti, paklusti labai ambicingam mano sumanymui, kad galėčiau įvykdyti režisūrinius viršuždavinius. Premjera įvyko! Bravo Telšių Žemaitės liaudies teatro aktoriams! O kaip kitaip? Šaunuoliai. Didelės kantrybės pareikalavusiame darbe jie ne kartą buvo ir mano mokytojai, o aš – jų mokinys… Šis pastatymas įžiebė viltį dar vienai naujai ir sudėtingai kūrybinei misijai – statyti Viljamo Šekspyro tragediją „Makbetas“, o ambicingas mano darbo metodas panaudotas ir darbe su aktoriais Klaipėdoje.
– Kaip tau atrodo, kodėl tau teko pakeisti tiek daug darboviečių, kolektyvų? Gal todėl, kad buvai nepatogus žmogus?
– Nepatogus žmogus?.. Hm… Mano galva, kūrybingam meno žmogui netgi naudinga keisti darbo vietą. Pavyzdžiui, kas penkeri metai. Tarsi atjaunėji. Viskas vėl nauja – kaip teatrinėj iliuzijoj. Nauji įvykiai, kūrybiniai konfliktai ir nauji kūrybiniai uždaviniai. O sovietmečiu buvo manoma, kad toks darbuotojas – nevykėlis, net jeigu jis ir gabus iš pašaukimo, darboholikas. Pažiūrėk, kiek pakeitė ir pakeičia darbo vietų teatro, kino aktoriai šiandien… Ypač režisieriai. O ar buvau nepatogus žmogus? Tikriausiai taip. Argi provincijos kultūros sistemoje vadovaujantiems partiniams „darbdaviams“ ir jų pavaduotojams, turintiems savų interesų, siekiantiems išlaikyti savo įtakas ir vykdantiems nurodymus iš „aukščiau“, patiks savo vertę žinantis darbuotojas, juo labiau toks, kuris iki nervų šaknelių įsimylėjęs tik savąjį žaismių teatrą?.. Kai vyrauja inertiška masinė kultūra (sovietmečio ideologinis palikimas), daug beprasmių renginių… akimirkų rūkai… O čia kažkoks „idiotas“, jų akimis, visa tai ignoruoja… Vargu, ar būsi mylimas. Greičiau apleis apkalbomis, kad progai pasitaikius galėtų lengviau išspirti… Tik aš niekam nesuteikiau tokio malonumo… Pats rinkausi, kur dirbti, nors buvau ir kviečiamas. Pamenu, sovietmečiu buvau pakviestas net į Sovetską (mums dar žinomą kaip Tilžę) – miestą Rusijoje, Kaliningrado srityje. Vyriausiasis Sovetsko profesionalaus teatro režisierius V. A. Volkomorovas pakvietė mane pastatyti italų dramaturgo Eduardo de Filipo gangsterišką dramą „Cilindras“, kurio premjera sėkmingai įvyko. Kaskart pamatęs, kad nebėra deramo palaikymo, tiksliau, tai nematomas, bet jaučiamas trukdymas, o aš pats nebegaliu pagal savo teatrinį išprusimą rinktis repertuaro ir statyti spektaklius, kurie man įdomūs, pats išeidavau. Gal pora tokių atvejų buvo mano ilgametėj darbo praktikoj…

L. Tolstojaus dramos „Tamsos galybė“ repeticija Telšių Žemaitės liaudies teatre.

Labiausiai jaučiausi nepatogiu žmogumi, dirbdamas naftininkų kultūros rūmuose Mažeikiuose (dabar – Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centras, biudžetinė įstaiga). Ypač buvau nemėgstamas direktoriaus pavaduotojos. Ši sovietmečio partinė darbuotoja, nesuvokusi ar nenorėjusi pakęsti jai nepatinkančio kūrybingo, ambicingo žmogaus, jo triūso, už akių, o kartais atvirai pašiepdavo, žemindama žmogiškąjį orumą, pažeisdama privatumą… Prieš keletą metų, duodama interviu vietiniam laikraščiui, kaip laikinai einanti direktoriaus pareigas, pasakojo apie kultūros rūmų 30-ties metų jubiliejų – ir nė vieno žmogiškos pagarbos žodžio apie tai, kad šiuose rūmuose po jų atidarymo porą dešimtmečių dirbo daug talentingų savo srities specialistų: ne tik choreografų, bet ir muzikantų, režisierių… O ji išdrįso ne tik nepaminėti jų, bet skaitydamas straipsnį supranti, kad mes jai ir kažkokiai grupelei įtakingų partinių valdininkų buvome visiškai tuščia vieta. Mus tiesiog ištrynė iš miesto kultūrinio gyvenimo istorijos… Išgyrusi vienintelį šokių kolektyvą, su kurio vadove, matyt, turėjo savų interesų ir paslapčių, apie kitus meno kolektyvus ir jų vadovus pasakė: „Dabar jų jau neprisimenu.“ Akcentavo tik atvykstančių profesionalių menininkų pasirodymus ir su ja bendravusias žinomas asmenybes… Tarsi tai būtų ypatingas jos darbo nuopelnas ar pasiekimas provincijos gyvenime. Tiesa paprasta: į geras, modernias sales profesionalai patys siūlosi, jų nereikia net kviesti. Ką čia ir bekalbėti… Ypač kai atvirai išsiduoda meluodama, jog neprisimena to laikotarpio… O iš tikrųjų naftininkų kultūros centras, amerikiečiams nupirkus Lietuvoje naftos perdirbimo verslą, buvo reorganizuotas, o jame dirbusieji be jokių skrupulų atleisti iš darbo. Jų vietas ilgai netrukus užėmė kito, rajono savivaldybės kuruojamo, kultūros centro darbuotojai. Manęs ten tada jau nebebuvo. Šiaip mano charakteris ne iš lengvųjų, impulsyvus, ekspresyvus. Esu žemaitis, su melu neprasidedu, todėl mano karjerai kartais iškildavo kliūčių… Bet juk visais laikais valdžios atstovams, darbdaviams kūrybingas, laisvas ir ambicingas žmogus buvo nepatogus. Net profesionalūs teatrai ideologiniu aspektu kartais nepatogūs valdžiai. O čia – kažkoks saviveiklos teatro režisierius… arba aktorius… Tokius ypač lengva padaryti nepatogiais.
– Ar teatras žiūrovo sąmonę ir jausmus gali paveikti vien sceninio konflikto aštrumu, veiksmo ekspresija? Ar ramus ąžuolo augimas, pavaizduotas scenoje, negali būti toks pat įtaigus ir kerintis, kaip ir Makbeto maudymasis kraujuose? Ar Saulės ir jos planetų bendro veikimo žaismas negali sukelti tokio pat katarsio, kokį sukelia Hamleto mirtis?
– Šiuolaikiniam dramos teatrui nelengva sužavėti žiūrovus iki euforijos ar katarsio, kaip tai pavykdavo XX amžiaus antrosios pusės išaugintiems elitiniams, išprususiems teatro ir kino režisieriams bei aktoriams. Naujai žiūrovų kartai teks dar palaukti…
Kalbėjosi
Edmundas Untulis
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*