„Neklijuokite man Makbeto kaukės…“

Moljeras. „Apgautas vyras“, diplominis spektaklis.
1977 m., Klaipėda.

10 klausimų režisieriui Albertui Vilimui

Toliau spausdiname Žemaičių teatro vadovo, skuodiškio Edmundo Untulio pokalbį su aktoriumi ir režisieriumi Albertu Vilimu. Interviu pradžia – „Santarvės“ Nr. 51.

Pasyviam žiūrovui nėr kur dėtis, pastarasis tokiame teatre tiesiog sėdi pakerėtas, prikaustytas prie bet kokio žanro…
Laukiau dienos, kai bus rodomas „Makbetas“. Papasakosiu fragmentiškai, kiek pamenu. Vėl tas pats aktorinis muzikantų orkestrėlis, tikra būgnų ir kitų muzikos instrumentų garsų gyvybė… Žiūrovą iškart audrina įtaigi atmosfera, lyg ir niūroka. Esi tragedijos erdvėje, bet vos tik pasirodo Makbetas, patraukia tarsi magnetas. Toji trauka nepaprasta, o veiksmas, kaip ir kituose spektakliuose, akrobatiškai greitas. Iškalbingos, aiškios mizanscenos. Tempas-ritmas dinamiškas, o pats Makbetas – nepaprastai šelmiškas. Dialogai veržiasi, liejasi kartu su mizanscenomis, įvykių aštrumu… muzikantų orkestrėlis veda konflikto ašmenimis… Visame spektaklyje kraujo tarsi ir nesimato, tame greityje net atrodo, kad Makbetui nėr kada žudyti savo konkurentų… Šiurpas pereina per kūną tada, kai Makbetas duoda žudikams nusikalstamus įsakymus įvykdyti mirties bausmes konkurentams. Juozo Miltinio statytame „Makbete“ jaunas teatro ir kino aktorius Stasys Petronaitis irgi genialiai kuria vidinę Makbeto jausmų ekspresiją ir veiksmų struktūrą… Nesiskeryčioja rankomis… tik žvilgsniais, santūria mimika, laikysenos vidine tvirtybe, ramumu… Nepatikėtum, kad kraujas gali lietis dėl jo valdžios troškimo… Žiūrovas įdėmiai stebi mirtim dvelkiančią spektaklio atmosferą. Ypatingas apšvietimas. Nepakartojamai įtaigi kompozitoriaus Eduardo Balsio sukurta muzika leido Makbeto atlikėjui įkūnyti intelektualų, bebaimį karvedį ir žmogžudį… gana sudėtingomis jausmų, balso intonacijomis… Sėkminga, įdomi interpretacija. Ir čia kraujo tarsi nesimatė. Tais laikais buvo sunku gauti bilietą į šį spektaklį. Va, čia tai teatras, vykdantis savo kūrybinę misiją! O visiškai priešingas mano pastatymas prieš 40 metų… Sakai, Makbetas maudosi kraujuose? Ar tik jis?.. Penkių veiksmų tragedija. Sceninė redakcija buvo neišvengiama, nors „Makbetas“ yra vienas trumpiausių iš visų Šekspyro pjesių. Turėjau sutraukti, sutalpinti tragediją tarsi į vieną veiksmą, nes kitaip saviveiklinis teatras neišlaikytų įtampos. Beje, vieno kritiko, parašiusio recenziją, pastebėta, kad „sutrumpinta buvo protingai, ir spektaklis išėjo kompaktiškas.“ Režisūrinis tikslas buvo atrinkti pagrindinius tragedijos konflikto įvykius. Makbeto nuosprendis ir žudynės… Išėjo savotiška tragiškų įvykių koncentracija. Todėl tas kraujas buvo labiau matomas. Traktuotė labai skyrėsi nuo profesionalų spektaklių. Tegul atleidžia man Šekspyras… Su Hamletu truputį kitaip. Čia mirtis katarsio gali ir nesukelti. Mačiau Vilniaus Akademinio dramos teatro pastatymą su talentingu aktoriumi Henriku Kurausku. Tikrai galima džiaugtis savita jo vaidyba… įdomus. Bet spektaklis kažkoks nuobodokas pasirodė, ir jokio skausmo ar gailesčio Hamleto tragedija man, kaip žiūrovui, nesukėlė. Emocinės iškrovos, apvalymo žiūrovų širdyse sukelti, regis, nepavyko. Aš asmeniškai nepajaučiau. Išėjau iš teatro, ir visa regėta iliuzija greitai aprimo, dingo. Priešingai, Inokentijaus Smoktunovskio, pripažinto „sovietinių aktorių karaliumi“, Hamletas. Tai idealiai sukurtas tragizmo paveikslas. Filmą galima žiūrėti ir žiūrėti. Gana niūri filmo atmosfera, tarsi slenkanti, o mįslinga, to tragiškumo perteikimu kerinti aktoriaus vaidyba ir Hamleto likimas bei dvasinė jo mirtis mane, kaip žiūrovą, sukrėtė…

– Ko, šiandieniu savo protu, nebedarytum statydamas spektaklius, ko atsisakytum?
– Atvirai?.. Ko atsisakyčiau? Išdavystės… Atsimenu, parašiau prašymą, anuometinį pareiškimą, kad išeinu iš Panevėžio dramos teatro. Teatro, kuriame dirbo tiek įžymybių! Miltinis pasikviečia mane į savo kabinetą. „Vilimai, galvoji, kitur bus lengviau, geriau?.. Ne pats čia save priėmei, tamsta… Neturi teisės išeiti.“ Nieko neatsakiau. Išėjau… Jaunystės azarto, idėjų turbūt neįmanoma išvengti, atsisakyti.
Žengiau, mano galva, teisingu keliu, taip man tada atrodė… Nesupratau anuomet, kad išdaviau savo svajonę būti artistu. Ką aš padariau?! Daryčiau viską tą patį… Tik nauja būtų. Aiškinčiausi, kaip surasti raktą į žiūrovų širdis, kad jie dalyvautų aktorių veiksmo žaismėje, kad aktoriai sugebėtų juos išprovokuoti ekspromtu, sceninio dialogo metu, įsukdami juos į spektaklio įvykius, ir žiūrovas atsakytų susijaudinimo gestais… Dabar jau žinau, kaip tai padaryti, bet aš per senas, o gyvenimas per trumpas… Šiandien kontaktą su teatru palaikau tik mintimis apie jį, pokalbiais arba žiūrėdamas kitų darbus. Ypač, negailėdamas vėlyvo vakaro, stengiuosi pamatyti geriausius užsienio filmus… Tai man suteikia energijos išlikti gyvybingam kantrybės reikalaujančiame darbe rašant knygas.

Janio Teterio „Siena“, Bergas ir Tilė. 1982 m., Klaipėda.

Per aštuonerius kūrybos sezonus Klaipėdos Jūrų prekybos uosto kultūros rūmų liaudies teatre repertuarinė dramaturgija buvo sudėtinga, skirta ne saviveikliniam, ne liaudies teatrui, o profesionaliam. Daug pjesių perskaityta. Ir sukviečiau, manau, surinkau į vieną teatrinę šeimą įdomias asmenybes. Jau tada eksperimentuodavome. Net pačioje scenoje sodindavome žiūrovus. Aktorius prieš spektaklį pasodindavau žiūrovų vietose, šiems nė neįtariant. Veiksmui prasidėjus, pasigirsdavo aktorių dialogai, jiems dar sėdint tarp žiūrovų. Veiksmas nenutrūkdavo, kol jie vėl atsisėsdavo tarp jų. Tada juos pakeisdavo kiti. O dalį „Makbeto“ scenų, pavyzdžiui, aršią Makbeto ir Makdufo dvikovą, buvau iškėlęs net į žiūrovų salę. Arba Makbeto pilies durininko monologas, pasakytas apšvietimo prieblandoje, šiam netikėtai pravėrus duris į žiūrovų salę šoninėje sienoje, kreipiantis tiesiai į juos, akis į akį. Moljero „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“ (diplominis darbas), Jono Drucės (Ion Drutâ) „Kasa Marė“, Levo Tolstojaus „Tamsos galybė“, Viljamo Šekspyro „Makbetas“, J. Teterio „Siena“, Eduardo de Filipo „Cilindras“, Juozo Grušo „Pijus nebuvo protingas“, Balio Sruogos „Pavasario giesmė“, M. Fermo „Durys pyška“ (vėliau dėl sceninės redakcijos bei režisūrinės traktuotės mano pervadintas į „Beprotišką beprotišką šeimynėlę“)… Repertuaro nekeisčiau. Tobulinčiau. Statyčiau iš naujo „Makbetą“, tą, kur per košmariškus sapnus vis statau ir statau su aktoriais iš naujo… O rimčiau pamąsčius, gal pabandyčiau „Karalių Lyrą“… (juokiasi) Bet niekada nebegrįžčiau į saviveiklinį teatrą. Tai buvo man bausmė už išdavytę. O gal ne?.. Juk miglotai suprantame savo gyvenimo posūkių tikrąsias priežastis… Bet įsimylėti kitą profesiją tikriausiai būtų neįmanoma… Teatras – mano širdies šilumoje… Tiktai jokiu būdu negrįžčiau į saviveiklos teatrą, o pasukčiau, kaip pasielgiau būdamas dar labai jaunas, į profesionalųjį meną ir jame pasilikčiau. Tačiau yra dar viena labai svarbi paslaptis, visą gyvenimą plevenusi svajonė. Nuolat pavydėjau kino kūrėjams. Suprantama, baltu pavydu. Todėl, kad teatras – sąlygiškas, teatro mene daug teatrališkumo, o kine – realistiškas, tikras gyvenimas, kurį, beje, sunku suvaidinti teatro aktoriui. Visą gyvenimą žavėjausi kino menu. Paauglystėje įsimylėjęs kino žanrą, vėliau, jaunystėje, nepraleisdavau nė vieno filmo, rodomo kino teatruose. Per dieną aplankydavau visus tris Klaipėdos kino teatrus. Kine – gyvas natūralumas. Filmai išlieka archyvuose, o teatro pasaulyje daugiau nuotraukų… Be to, teatro scenoje rodomas spektaklis nufilmuotas praranda savo ypatingos atmosferos dvelksmą ir žavesį. Kinas – virtualus menas. Kontaktas su žiūrovu gyvas teatre, todėl jame daugiau betarpiškumo. Nors buvau pasirinkęs teatrinį žanrą ir uoliai jame darbavausi, bet širdyje, jausmuose visada linkau į kino meną. Todėl, gali būti, rinkčiausi kino žanrą. Ir tai būtų saldi išdavystė… (juokiasi).
Kalbėjosi
Edmundas Untulis
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*