„Neklijuokite man Makbeto kaukės…“

Spektaklio pagal Balio Sruogos dramą repeticijos akimirka, Albertas Vilimas – pirmas iš kairės. Režisierius tikina: repeticija – savotiška viso spektaklio dvasių medžioklė, pilna nenuspėjamų nuotykių, atsitikimų.

10 klausimų režisieriui Albertui Vilimui

Toliau spausdiname Žemaičių teatro vadovo, skuodiškio Edmundo Untulio pokalbį su aktoriumi ir režisieriumi Albertu Vilimu. Interviu pradžia – „Santarvės“ Nr. 51.

– Ar režisierius gerą rezultatą scenoje gali pasiekti tik „dvasiškai“ kankindamas aktorius, aukodamas juos ant scenos altoriaus, o gal yra ir kitokių būdų norimiems rezultatams pasiekti?
– Režisūra įvairi, yra visokių režisūrinio darbo paslapčių, ir tuo užsiima įvairios asmenybės… Tad įvairiai rezultatų siekia, ir darbo stilius nepaprastai įvairus. O „dvasiškai“ kankinami aktoriai repeticijose jaučia didelį katarsį… Ypač jeigu pavyksta užčiuopti esmę, pagaut vaidmens dvasią. Repeticija – savotiška personažų, viso spektaklio dvasių medžioklė, pilna nenuspėjamų nuotykių, atsitikimų. Sunku kūryboje, bet labai įdomu. Aktoriai žino, kad kelio atgal nėra. Be skausmo ar džiaugsmo giluminių patyrimų nieko nesuvaidinsi. Tarkim, Šekspyro Karalių Lyrą. Čia ne Julija Žemaitė… (juokiasi)
Teatro kūrybinės egzistencijos dalis – pašaukimas. Vidinis teatro gyvenimas iš principo vienuoliškas, profesionalai aktoriai kaip vienuolyne gyvena… Ypač režisieriai. Netgi truputį atsiskyrę nuo bendruomenės, nes pats teatras sutelkia savyje inteligentišką bendruomenę. O jeigu rimtai apie save… Tikriausiai čia turėjai omenyje mane, kad aš – „dvasinis“ aktorių kankintojas. Net jeigu tai ir tiesa, nesijaučiu dėl to kaltas. Nuo trečio kurso studijų metais kurso vadovas Butkevič studentams, nuolat analizuojant, analitiškai aiškinantis dramaturgiją ir darbą su aktoriais, ypač tada, kai tik lengvai norėdavome pasiekti rezultato, primindavo „dirbti gyvai, nebijant sukelti skausmo, pjauti save be narkozės.“ Mokė mus „atmesti meistriškumo anesteziją“, nejautrą… Negi tai yra mano kaltė? Man labai patiko šitoks darbo metodas su aktoriais. Ir šis, manuoju tapęs, ambicingas metodas įžiebė viltį, įkvėpė mane naujai, sudėtingai, rizikingai misijai statyti Šekspyro tragediją „Makbetas“.
– Kaip manai, ar tas teatras, kuris yra besąlygiškai mėgstamas žiūrovų, gali save laikyti tikrai gyvu, pulsuojančiu organizmu? O gal vertingesnis yra teatras vardan teatro, kai grupelės panašios pasaulėžiūros kolektyvų, mėgstančių eksperimentuoti, rodo vieni kitiems spektaklius, juos aptarinėja, jais mėgaujasi ir taip patenkina savo ego?
– Ir kam buvo ruošiami tie saviveiklos režisieriai, iki šiol nesuvokiu. Juk rezultatai dažniausiai tokie vargani. Gal būtų užtekę bendro profilio kultūros darbuotojų. Jie puikiausiai susitvarkytų su mėgėjais aktoriais.
Štai mano rankose Apolinaro Juodpusio knyga apie liaudies teatro režisierę, literatę, politinę kalinę, visuomenininkę, kolegę Stasę Niūniavaitę. Teko pabendrauti su ja Klaipėdoje tuo metu, kai vyko 12-kos geriausių Lietuvos saviveiklinių teatrų festivalis. Esu matęs gal porą jos pastatymų, bet į festivalį kažkodėl nė vienas jos režisuotas spektaklis nebuvo atvežtas, parodytas. Man, jaunam režisieriui, tie jos spektakliai tada atrodė kaip senamadiškai profesionalaus teatro darbo kopijos, nes saviveiklos teatrai jau buvo pradėję atsinaujinti ir šoktelėję kitais rakursais. Pati Niūniavaitė, kaip režisierė, dirbo su vaikų ir suaugusiųjų kolektyvais. 30 savo gyvenimo metų paaukojo teatrui. Paklausta, ką galėtų pasakyti apie savo ilgametį darbą su meno saviveiklos kolektyvu, ji atsakė: „Veltui praleisti metai, nes nelaikau meno saviveiklos menu. Tačiau į kolektyvą atėję žmonės ilgainiui susiriša labai stipriais ryšiais.“ (…) „Meno saviveikla reikalinga tiems žmonėms, kurie ja užsiima. Jiems tai – pragiedrulys. (…) Tragedija – mūsų subanalėjime, primityvizme. Dramos būreliais esu visai nusivylusi. Kartais išlenda ir geresnių spektaklių, bet tai retos išimtys. Mėgėjas niekada neprilygs profesionaliam aktoriui. Dažnai saviveikliniai spektakliai tėra chaltūra.“ Tai va! Jeigu chaltūra, vadinasi, tuščia vieta. Saviveiklos teatras, kaip gyvenimo būdo poreikis, nekibirkščiuoja žmonių smegenyse. Tam yra profesionalūs menai. Geriau tada dažniau aplankyti profesionalų teatrą, pasiklausyti operos, kur nuėjęs žmogus tikrai pajus, gaus iš menininkų, sunkiu darbu profesionaliai sau duoną uždirbančių, tai, ko tikisi, kas įskaičiuota į bilieto kainą…
Kalbėjosi
Edmundas Untulis
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*