10 klausimų režisieriui Albertui Vilimui
Žemaičių teatro vadovo, skuodiškio Edmundo Untulio interviu su aktoriumi ir režisieriumi Albertu Vilimu pabaiga.
Pradžia – „Santarvės“ Nr. 51.
– Kaip tau atrodo, ko žiūrovai pageidauja iš saviveiklinio teatro ir kodėl? Ar toks teatras turi paklusti žiūrovų valiai, kad jam būtų suteikta teisė egzistuoti?
– Nepasakyčiau, kad saviveikliniai spektakliai-vaidinimai labai mėgstami. Net profesionaliuose teatruose būna problemų dėl žiūrovų lankomumo, ko norėti, kad žmonės gaištų laiką, žiūrėdami skurdų saviveiklos vaidinimą. Todėl žiūrovas nieko nesitiki iš saviveiklinio teatro, nieko iš jo nepageidauja. Protingas gi yra, žiūri į tai kaip į masinės kultūros reiškinį. Argi aš panašus į kategorišką išsišokėlį, sakydamas tai? Tegu vaidenas, kaip jiems norisi… Esu pastebėjęs, saviveiklininkams geriau sekasi dainuoti, šokti, muzikuoti… Todėl, mano giliu, praktiškai patikrintu įsitikinimu, gal geriau tegu sudėtingą teatro vizijų ir jausmų organizmą kuria profesionalai.
– O gal tiesa slypi tame, kad žmonija nuo savo užgimimo laikų labai mėgsta žaidimus, tad ir teatro menas viso labo tėra viena iš žaidimo formų, todėl negali būti tik vieno žaidimo, juk vieniems patinka žaisti „tėvą ir motiną“, „krautuvę“, „daktarus“, kitiems patinka mistiniai žaidimai – okultizmas, dvasinių ryšių su anapusybe ieškojimas, tretiems – persikūnijimas bent mintyse į gyvąją gamtą, ketvirtiems – absurdiškoji akrobatika su nežinomybės simboliais ir pan.?
Tad gal visoks teatras yra reikalingas, perfrazavus filosofišką pastebėjimą, – „kiekvienam savo“, todėl neverta kakta pramušinėti sienų, o susirasti savo mėgstamą žaidimų kambarį ir jame maloniai leisti laiką, kol būsi pašauktas į kitą „kambarį“?
– Mano statytas Šekspyro „Makbetas“ dienos šviesą išvydo „Kauno rampoje – 81“ ir Klaipėdos teatrų festivalyje, o spaudoje buvo pastebėtas, anuometinis „Lietuvos jūreivis“ rašė: „Makbetas“ – vienas įdomiausių ir moderniausių pastatymų šiame festivalyje…“ Manau, į visus užduotus ir neužduotus klausimus geriausiai atsakys Makbeto, kurio vaidmenį tada kūriau, monologas.
dramos teatro (1980 m.).
Tuo metu ėjo režisieriaus
Povilo Gaidžio asistento pareigas.
Suklupęs prie degančios žvakės, supratęs visą žiauraus gyvenimo beprasmybę ir laikinumą, Makbetas (A. Vilimas) taria:
Rytoj – ir vėl rytoj – ir vėl rytoj…
Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos
Link nužymėtos kiekvienam ribos,
Ir saulė, kuri šviečia mums, bepročiams,
Tik rodo kelią nebūties tamson.
Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže!
Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis,
Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką
Papostringauja scenoj, pasimaivo,
Nueina ir nutyla amžinai,
Tai idioto pasaka triukšminga,
Neturinti prasmės.
Kalbėjosi
Edmundas Untulis
Nuotr. iš asmeninio archyvo
