„Neklijuokite man Makbeto kaukės…“

10 klausimų režisieriui Albertui Vilimui

– Kada pirmąjį kartą pajutai tave paveikusius teatro kerus, kas paskatino rinktis šią meno rūšį?
– Tie materijos kerai arba nematomi stebuklai… Mane sudirgino… kinas. Taip, taip, kinas. Jis man buvo kaip stebuklas – pamatyti iliuziją, kurią tyrinėdamas mažas žmogus, vaikas, vargu, ar ką supranta. Kai tik pamatydavau afišą, neramiai laukdavau kino seanso. Nusiplėšdavau ją, jei būdavo su nuotraukomis. Neatmenu, kodėl. Dar didesnę kerų jėgą gilumoj pajutau, kai į mažą pokario Žemaitijos miestelį Sedą atvyko profesionalus Klaipėdos dramos teatras. Dar ir dabar matau scenos vaizdelį. Tikriausiai tai buvo klasikinė drama. Sena moteris pilka skarele, rankoje – lazda, ja pasiremdama vaikšto, grūmoja vyrams, kalbėdama kažkokiomis paslaptingomis balso intonacijomis. Net jaučiau baimę, į ją žiūrėdamas. Teatro magija suveikė. Jiems pavyko. Sėkla pasėta. Manau, tai buvo kerėjimo ženklai, o galbūt Likimas… Tarsi gamta ir angelai nusprendė už mane: šis vaikis kurs teatrą tokį, kokį pats panorės.
Ūgtelėjau. Laikas į mokyklą. Iki penktos klasės nieko ypatingo neįvyko, išskyrus tai, kad kasdien – į vakarinį kino seansą… Susidraugavęs su kino mechaniku, gudriai pasislėpdavau kultūros namų salės balkone. Tais laikais nepilnametis mokinys miestelyje galėjo vaikščioti tiktai iki aštuntos valandos vakaro. O šokių vakarėliuose ir kino salėje lankydavosi stebėtojas mokytojas.
Patekau į dramos būrelį. Tai trečioji kerų jėga, kuri pasąmonėje jau laistė svajonės daigelį, formavo želmenį. Penktokas! Vyras jau ūgtelėjęs, praaugęs bendraklasius, visa galva aukštesnis už juos. Lietuvių kalbos mokytoja Vera Statkevičienė režisuodavo spektaklius. Dramaturgija būdavo parenkama rimta, ne vaikiška. Mokiniai vaidindavo kartu su mokytojais. Pakvietė mane. Gavau rolę…
Ir štai ketvirtoji kerėjimo banga arba nematomi materijos darbeliai – rašau pirmąją išpažintį, prisipažinimą: noriu būti artistas. Laukiu, kada mokytoja grąžins kontrolinį darbą. Praėjo pora savaičių. Ilgokai teko laukti. Radosi vidinė kančia, laukimas virto nerimu. Pagaliau… Atvertęs rašinį, matau, Viešpatie, mano puslapiai tiesiog raudonuoja visokiais kableliais, vertikaliais brūkšneliais. Taip buvo paraštėse žymimas klaidų kiekis. O jų būta daugiau negu mano paties rašinio. Dabar svarbu pažymys.
Na, aišku, tikriausiai dvejetas, o gal net vienetas. Ir ką aš matau?! Trejetas! Negi mokytoja svajojančiam vaikui (ir dar būsimam artistui) rašys dvejetą?.. Tas „noriu būti artistas“ buvo besidaužančios širdies prisipažinimas ir šauksmas. Juo labiau turiu teisę, neginčijamą. Jau esu mokyklinio teatro „žvaigždė“, atliekantis pagrindinius vaidmenis… Kaip koks užkalbėjimas liko Batakių vidurinės mokyklos dramos būrelio vadovės Statkevičienės padovanota knyga su įrašu: „Albertai, meilė menui, darbui tegul ir toliau Tave lydi visose gyvenimo kryžkelėse. Ir Tu nugalėsi visus sunkumus.“
Nereikėtų pamiršti ir miestelio bažnyčios kerų… Įspūdis ypatingas. Ten pilna mistikos ir vaidybos. O dar koks pagrindinio vaidmens atlikėjas, kunigėlis… Nesuprantama lotynų kalba laikomos mišios. Kitaip sakant, jaunuolis susipažįsta su teatro pradmenimis.
Po penkerių metų, kai baigiau aštuonias klases, vasaros atostogų metu trijų kelių išsišakojimo vietoje, arba mano gyvenimo kryžkelėje, sutikau klasės auklėtoją Mačiulį. „Matyt, sportuoja, kad su dviračiu“, – atsimenu, tada pagalvojau. O tai jau penktoji, svarbiausioji, materijos kerų banga. Apsvaiginimo momentas. „Albertai, – sako auklėtojas man, – „Tiesoje“ perskaičiau skelbimą, kad Panevėžio dramos teatras jaunuolius nuo devintos klasės priima į teatro studiją, kurioje ruoš teatro ir kino aktorius. Bėk į biblioteką, susirask laikraštį. Ten parašytos stojimo sąlygos ir adresas.“
Neatsimenu, kaip išsiskyriau su auklėtoju, tik bėgau žvyrkeliu basom kojom iki uždusimo, kaip iššauta kulka lėkte nulėkiau į biblioteką. Ši žinia buvo paskutinis mane sudrebinęs šūvis, nulėmęs – išrovęs iš krūtinės galutinį apsisprendimą. Būsiu artistas! Ir kas galėjo patikėti, kas nors iš namiškių pagalvoti, kad Albertielis (taip mane artimieji vadindavo) Panevėžyje taps profesionaliu teatro aktoriumi, o paskui dar mokysis Maskvoje, taip toli. Galiausiai grįš saviveiklinio teatro režisieriumi. Visam gyvenimui…

– Ar daug ir kokios įtakos turėjo tavo teatrinės pasaulėžiūros formavimuisi šios meno srities pedagogai?
– Visų pirma – teatro režisūros Maskvoje kurso vadovas Michail Michailovič Butkevič. Lietuvoje menkai žinomas. Sudėtingo likimo asmenybė. Jis gimė Dagestane, prie Kaspijos jūros, Derbento mieste. Jo motina kilusi iš rusų aristokratų šeimos – bajorų didikų šeimos palikuonė. Dešimt laimingiausių jo metų praėjo Prochladno miestelyje, šiaurės Kaukaze. Ten gyveno dviese su mama. Tėvo jis nežinojo, tasai seniai gyveno atskirai. Kai motina buvo areštuota, paskutinę parą prieš išsiskyrimą dešimtmetis berniukas praleido kartu su ja kalėjimo kameroje. Iš pradžių pateko į vaikų prieglaudą, o paskui patyrė ypatingo režimo kolonijos gyvenimą, kur po revoliucijos perauklėdavo liaudies priešų vaikus… Apie tai niekada niekam nepasakojo ir niekada nesijautė režimo auka, nors režimas perėjo per jo gyvenimą… Netekęs motinos, liko absoliučiai vienas. Vėliau sužinojo, kad abu jo tėvai buvo sušaudyti… „Artimųjų neturi“, – tokį įrašą matė jo kariniame biliete. Prieš savo valią buvo ištremtas į Maskvą. Tačiau savivertės jausmas, išdidumas ir nesuvokiama drąsa neleido jam niekad pasijusti auka. Vienas ryškiausių Rusijos teatro veikėjų, žymiausias teatro pedagogas. Tai buvo jo pašaukimas ir visiškai įsisąmoninta misija. O teatro istorijos tyrinėjimuose – kaip didžiausias eruditas. Jis turėjo tiek žinių, kad supažindindavo studentus su pasaulio teatrais: japonų, vokiečių, anglų… Štrichais per etiudus atskleisdavo jų vaidybos stilistiką.

Spektaklis Panevėžio dramos teatre, 1965 m. Antano Veclovos „Gimimo diena“. Albertas Vilimas – centre. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Antras – Juozas Miltinis, aktorinio meno Mokytojas Panevėžio dramos teatre. Sudėtinga jo filosofija… Kiek daug man reiškė tada jau vien stebėti Bronių Babkauską, Vaclovą Blėdį, Dalią Melėnaitę, Donatą Banionį, Ireną Zdanavičiūtę, Algimantą Masiulį ir kitus nepaprastai, iki skausmo, pasišventusius aktorius. Stebėti jų vaidybą teatro scenoje ir kine, ypač Broniaus Babkausko. Savo vaidmenyse jis įkūnydavo tragizmą ir pats jame išsilydydavo, ištirpdavo. Tai buvo didžiulės aktorinės praktikos mokykla. Abiejų pedagogų dėmesy – milžiniška atsakomybė, punktualumas, nuolatinis perspėjimas neįsileisti į save chaltūros, neleisti sau chaltūrinio mąstymo, kovoti su tokiomis pagundomis ir vengti veiksmo klaidų scenoje. Tiek aktorius,tiek režisierius privalo būti laisvi kūryboje, savo fantazijose, improvizacijose… Juk iš prigimties esame natūraliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės. Perfrazuosiu vieną režisūros kurso vadovo Butkevič mintį. Jis mums primindavo apie vaidybą be taisyklių, tiksliau, vaidybą, kurioje taisyklės gali keistis savo valia, kaip ir veikėjų portretai, kurie gyvena savarankišką gyvenimą. Tad ir tai scenos žaismėje leistina. Kelio atgal nėra, pajudėjai – pirmyn. Mano saviveikliniame teatre tarsi įaugo į režisūros darbotvarkę tas „pajudėjai – pirmyn“, kitos darbo metodikos neatsirado…
Gimė ambicija ir užsidegimas statyti vieną sudėtingiausių Viljamo Šekspyro tragedijų „Makbetą“. Išsiveržė į laisvę sielos akstinas „gyventi arba mirti“, rizikuojant ir prikeliant šį gigantą saviveiklos teatre. Mat kūrinys profesionalų labai retai statomas teatruose. „Makbetas“ reikalauja susideginimo. O tai jau pavojinga visam kūrybiniam aktorių kolektyvui, ypač režisieriui. Pamenu, laikant teatro istorijos egzaminą, ruošiantis jam, kažkur buvau perskaitęs: tie, kurie save susaistydavo, kūrybine prasme, su „Makbetu“, tiek teatro, tiek ir kino režisieriai savo gyvenimą baigdavo tragiškai. Kažkoks fatalizmas, tiesiog mistika. Buvau kažkur užsirašęs, gaila, neliko užrašų ar pasimetė kur. Jaunystė nepaklusni. Kūrybinė energija apdegino visus, kirto ugnimi visiems, kas tik bandė įvykdyti šią neapsakomą misiją ar trukdė jai įvykti saviveiklos teatre. Mums pavyko. Todėl, kad mokėjome svajoti. Šiandien drąsiai galiu pasakyti: mumyse vaidybos buvo mažiau negu pačiame gyvenime…
Kalbėjosi
Edmundas Untulis
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*