Nepasiliko Kinijoje, patraukė gimtosios šalies žaluma

„Santarvė“ kalbina mažeikiškius, dirbančius ar studijuojančius šalies universitetuose. Į pateiktus klausimus šįkart atsakė Vilniaus universiteto sinologijos dėstytoja Ieva Nagytė.
Iš Mažeikių studijuoti į užsienį ji išvyko prieš daugiau nei dešimt metų. Į gimtąjį miestą grįžta retai, tačiau be galo džiaugiasi gražėjančiais Mažeikiais ir skiriamu dėmesiu žaliajai aplinkai.

I. Nagytė turi pedagogikos magistro laipsnį, kurį įgijo studijuodama kinų kalbos ir kultūros pedagogiką Zhejiang universitete Kinijoje. Taip pat studijavo dvigubo magistro programą – sinologiją ir germanistiką Edinburgo universitete, Didžiojoje Britanijoje. Ieva dalyvavo tarptautiniuose mainuose Passau universitete (Vokietija) ir Dalian Technologijų universitete (Kinija).
Šiuo metu ji sinologijos specialybės studentams dėsto kinų kalbą ir kultūrą. Sinologija – tai tarpdisciplininė mokslo šaka, tyrinėjanti Kiniją. Sinologijos mokslo sferai priklauso Kinijos kultūros ir istorijos, jos kalbos tyrimai, iš šios šalies kilusių religijų (konfucianizmas, daoizmas, kinų liaudies religija) nagrinėjimas, kinų filosofijos supratimas. Taip pat nagrinėjami ir šiuolaikinės Kinijos kultūriniai, politiniai, ekonominiai pokyčiai.

– Kas nulėmė tai, kad pasirinkote sinologijos mokslą?
– Nuo pat mažumės labai domėjausi užsienio kalbomis. Kadangi mano vyresnioji sesuo Lina tuo metu gyveno Kinijoje, tad pradėjau mokytis kinų kalbos. Sudomino ir tenykštė kultūra, todėl nusprendžiau stodama į universitetą pasirinkti dvigubą specialybę: sinologiją ir germanistiką. Tai yra viskas, kas susiję su Kinija ir Vokietija.
Pasirinkau ir pedagogines studijas, kad galėčiau mokyti užsieniečius kinų kalbos. Mokiausi kartu su kinais, kurie taip pat planavo tapti šios kalbos mokytojais ir mokyti užsieniečius.

– Kodėl grįžote į Lietuvą ir pradėjote čia dėstytojauti?
– Po penkerių metų, praleistų Kinijoje, norėjosi būti arčiau Lietuvos. Planavau vykti gal į kurią nors kitą Europos šalį, bet taip susiklostė aplinkybės, kad nusprendžiau grįžti į gimtą šalį. Atėjo laikas, kai supratau: nors Kinija labai žavinti, tačiau nenorėčiau čia įsikurti ilgam.
Pradėjau itin vertinti tam tikrus dalykus – tai ryškiai mėlyną lietuvišką dangų, gryną orą, čia daug žalumos, gamtos, kuri yra netoli nuo miesto.
Labai pasiilgau žemiškų dalykų, tokių kaip pavasarį žydinčių pievų ir šeimos. Norėjosi būti arčiau jos.
Be to, kinų gyvenimo tempas ir stresas, ypač miestuose, yra nežmogiškas. Tai pamačiusi ir žinodama, kaip gyvena mano draugai Kinijoje, nusprendžiau grįžti ir likti Lietuvoje.
Mane ne itin žavi nuolatinis kinų bėgimas, dėl kurio nukenčia ir jų gyvenimo kokybė. Daug ką pasako vien tai, kad gana dažnai jie miega vos po penkias valandas per parą, o į darbą važiuoja kasdien po dvi ir daugiau valandų.

– Ar kinų kultūra, kalba yra priimtina mums, lietuviams? Ar lengva rasti bendraminčių mūsų šalyje, kurie tuo domėtųsi?
– Visa tai priimtina tiems, kurie nori kuo daugiau sužinoti. Būna, vieni domisi šalies kultūriniais aspektais, tokiais kaip akupunktūra, arbatos gėrimo ritualu, tačiau nebūtinai mokosi kinų kalbos. Arba atvirkščiai.
Yra ratas žmonių, kurie išsamiau domisi visomis Rytų Azijos šalimis – tiek Japonija, tiek Korėja ir Kinija.
Kinija, nepaisant visų politinių niuansų, yra sparčiai auganti ir besivystanti. Be to, globalizacija liečia mus visus. Tolimi kraštai nebėra tokie tolimi, žmonės iki COVID pandemijos daug keliavo.
Domisi ir dėl tam tikrų specifinių priežasčių. Pavyzdžiui, žolininkus domina Kinijos tradicinė medicina, o sportininkus – „taiči“ menas. Gilinimosi sritys yra labai įvairios.

– Minėjote, kad penkerius metus gyvenote Kinijoje. Kas labiausiai sužavėjo, o kas nepatiko ir paliko slogiausią įspūdį?

– Yra vienas ir tas pats dalykas, kuris ir sužavi, ir kartu nuliūdina. Tai pokyčių greitis. Kinija pastaruosius dešimtmečius labai sparčiai vystėsi tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme.
Visus šiuos sparčius pokyčius labai įdomu stebėti: kaip viskas greitai keičiasi, kaip per metus plynuose laukuose gimsta ištisi miestai arba kaip sparčiai aukštosios technologijos perima kasdienes žmonių veiklas.
Tačiau tie spartūs pokyčiai kartu ir liūdina. Vien dėl to, kad nebėra atsižvelgiama į paveldą, šimtametes tradicijas ir kultūrą. Jie nėra saugomi ir puoselėjami, kaip, mano nuomone, tai turėtų būti daroma. Liūdina ir supanašėjimas su kitomis kultūromis, ypač matomas tarp kinų jaunosios kartos atstovų, jie nebe taip tampriai sieja save su senąja kultūra, nebe taip gerai išmano kinų mediciną, kurią gerai išmano kone visi jų seneliai ar tėvai.
Visame tame yra ir žavesio, ir kartu melancholijos, nes ne visi pokyčiai atneša gerų rezultatų.

– Kokios patirties įgijote Kinijoje, ko išmokote? Ar tai pritaikote asmeniniame gyvenime? Galbūt geriate arbatą pagal senąsias kinų tradicijas arba domitės senovine kinų medicina?
– Esu įkūrusi įmonę, Kinų kalbos ir kultūros namus. Čia su kolegomis dalijamės ne tik Kinijos ir kitų Rytų Azijos šalių kultūrinėmis žiniomis, bet ir vedame kinų kalbos pamokas vaikams ir suaugusiesiems. Taip pat organizuojame įvairiausius kultūrinius užsiėmimus: kaligrafijos, tradicinės tapybos ir pan.
Mane labiausiai žavi kaligrafijos menas, kuris yra vienas seniausių tradicinių menų visoje Rytų Azijoje. Kinų kaligrafija – tai dailyraščio, gražaus rašymo menas, autentiška Kinijos meno forma, paplitusi ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, tokiose kaip Japonija, P. Korėja, Singapūras, Vietnamas. Kaligrafija, pažodžiui verčiama kaip „rašymo kelias“, yra viena iš keturių tradicinių meno rūšių Kinijoje, įskaitant tapybos meną, grojimą styginiu instrumentu ir gebėjimą žaisti tradicinėmis šaškėmis.
Lietuvių ir kinų meno estetikos suvokimas labai skiriasi. Labai džiaugiuosi, kad galiu pristatyti kiniškąjį.

– Kada išvykote iš Mažeikių? Kokie, jūsų akimis, Mažeikiai buvo tada ir kokie yra dabar?
Ar dažnai grįžtate aplankyti čia likusių artimųjų?
– Studijuoti išvykau 2010 metais. Į Mažeikius grįžtu ne itin dažnai, tačiau pastebėjau pokyčius ir visi jie malonūs akiai ir širdžiai. Kadangi esu gamtos žmogus, džiugina, kad Mažeikiuose atsiranda vis daugiau pėsčiųjų takų. Kiek žinau, pavenčiuose yra įrengti takai, kurių nebuvo, kai čia gyvenau. Džiugu, kad gražėja žaliosios erdvės, tvarkoma aplinka Juodpelkio parke, žmonės turi, kur pasivaikščioti.