Nerijus Gudaitis: pasikeitė ne tik futbolas, bet ir požiūris į jį

Su futbolo treneriu Nerijumi Gudaičiu vartome senų nuotraukų albumą. Ilgametis jaunųjų futbolininkų ugdytojas pasakoja, kaip keitėsi jo gyvenimas, futbolo principai, „mados“ bei problemos.
Kareivio-futbolininko karjera Baltarusijoje ir Rusijoje, žaidimas Lietuvos futbolo rinktinėje, kuri garbingai kovėsi su įvairių šalių komandomis. Jausmas, būnant šalies rinktinės kapitonu.
Ir žvilgsnis į futbolininko karjerą, pasitelkus per daugelį metų sukauptą patirtį.

Kareiviu buvo dvi savaites

Prieš 31-erius metus vos dvidešimtmetį peržengęs futbolininkas Nerijus Gudaitis buvo pašauktas į sovietinę armiją, į raketinių pajėgų diviziją Lydoje. Tuo metu Panevėžio internatinėje sporto mokykloje mokęsis Nerijus jau dalyvavo ne viename dideliame turnyre, buvo žinomas. Ir jau po pirmos atrankos buvo pakviestas žaisti į Lydos „Obuvščiko“ komandą.
„Karinės tarnybos tiek ir temačiau – pirmas dvi savaites, kai vyko jaunojo kareivio kursas, prabuvau miškuose. Vėliau tekdavo tik grįžti į kareivines permiegoti ir atsižymėti, kad grįžai. Tai ir buvo visa tarnyba. Tuo metu vietos avalynės fabriko šefuojamoje ekipoje iš 22 futbolininkų dvylika buvome kareiviai. Su manim tuomet žaidė Darius Magdišauskas, vėliau rungtyniavęs Mažeikių „Romaro“ komandoje“, – pasakojo N. Gudaitis.
Gero lygio komanda rungtyniavo Baltarusijos pirmenybėse ir tais metais, kai joje žaidė mažeikiškis, tapo respublikos čempione.
„Tarnauti paprasčiausiai neliko laiko – per dieną dvi treniruotės, jeigu važiuodavome į varžybas, o Baltarusija didelė, išvykdavome dviem dienoms. Sąlygos tuo metu buvo geros: gaudavome maistpinigių, žmonių susirinkdavo pilnos tribūnos, kiekvienas žaidėjas persirengimo kambaryje turėjo savo spintelę“, – prisiminimais dalijosi mažeikiškis.

Turnyras buvo lemtingas

Po metų N. Gudaičiui Baltarusijos klubą teko pakeisti į Rusijos – jį „nužiūrėjo“ tuo metu regioninėse SSRS pirmenybėse rungtyniavę Smolensko „Iskros“ atstovai.
„Sevastopolyje vyko karinių apygardų futbolo čempionatas, suvažiavo kariškių ekipos iš visos Sovietų sąjungos, kuriose žaidė ne vienas tuo metu garsus futbolininkas. Lydos komanda atstovavo Baltarusijai.
Smolensko atstovai mane pamatė žaidžiantį ir net negrįžau į Baltarusiją – popieriai suvaikščiojo greitai ir iš karto išskridau į Smolenską. Nuo tada kariškio uniformą buvau apsivilkęs tik du kartus: prieš sezoną ir po jo mus aplankė apygardos generolas“, – prisiminė futbolininkas.
Baltarusių komandoje N. Gudaitis rungtyniavo kaip puolėjas, pelnė 12 įvarčių. Rusijos ekipoje, kadangi buvo aukštas ir gerai žaidė galva, persikvalifikavo į gynėjus. Šioje pozicijoje žaidė ir toliau – visose komandose.
Smolensko „Iskra“ buvo aukštesnio lygio – meistrų komanda, tad ir sąlygos čia buvo geresnės: žaidėjai gyveno 14 kilometrų nuo miesto esančioje „Spartako“ bazėje, kambariuose su visais patogumais po du, naudojosi telefonu ir televizoriumi. Treniruotės vyko dukart per dieną, buvo mokami maistpinigiai, premijos už pergales. Komanda turėjo autobusą, į varžybas skrisdavo tik kariniais lėktuvais.

Karjerą nulėmė… butas

Smolensko „Iskra“, kurioje žaidė lietuvis, tada rungtyniavo tarp antros SSRS lygos Vakarų zonos ekipų, iš 22 komandų dešimt buvo iš Ukrainos. Turai vykdavo net po keturias dienas: sužaidi rungtynes, antrą dieną – poilsis, trečią – treniruotė, ketvirtą dieną – antros rungtynės.
Mažeikiškiui įsiminė išvyka į Armėniją. Ten ką tik buvo įvykęs baisus žemės drebėjimas, teko matyti gamtos stichijos nusiaubtus miestus.
„Tuo metu jau baigiau karinę tarnybą, tačiau Smolensko neskubėjau palikti – geras atlyginimas, mokslai vietos kūno kultūros institute. Tačiau ir ši komanda buvo tik grandis sovietinio futbolo pakopoje – ji buvo vadinamoji donorė, „tiekdavusi“ žaidėjus aukščiausio lygio SSRS futbolo klubams. Mus stebėjo geriausi futbolo treneriai“, – pasakojo sportininkas.
Mažeikiškį pastebėjo aukščiausioje lygoje rungtyniavusio Odesos „Černomoreco“ atstovai, siūlė kontraktą, bet… Tuo metu jaunas žaidėjas gavo pasiūlymą ir iš Mažeikių „Jovaro“ – pažadai buvo konkretūs: grįžti, gauni butą… Kadangi buvo jau vedęs, Nerijus baigė du kursus ir grįžo į gimtinę. Mažeikiškis neliko apgautas – po mėnesio jam skyrė butą.
„Buvau lietuvis, mūsų šalis ką tik atgavo nepriklausomybę, norėjosi viską daryti gimtinėje, todėl ir grįžau. O jeigu būčiau pasirinkęs Odesą, gal visiškai kitaip būtų susiklosčiusi mano karjera“, – svarstė N. Gudaitis.

Sąlygos buvo nesvarbu

1994 metais mažeikiškis buvo pakviestas į šalies futbolo rinktinę, kurioje tuo metu rungtyniavo tokie legendiniai žaidėjai kaip Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Viačeslavas Sukristovas, vartus gynė Gintaras Staučė.
„Tada gyvenimo sąlygos buvo dar blogesnės negu dabartinės rinktinės: stovyklų metu gyvenome kažkokiame komplekse prie Vilniaus Žaliųjų ežerų, patalpos nešildomos, tačiau mums buvo „dzin“ – buvome pilni entuziazmo, svarbu buvo tai, kad po tiek metų atstovaujame Lietuvai“, – prisiminė tuos laikus žaidėjas.
Tuo metu šalies rinktinės futbolininkai ne tik laimėdavo, bet kaip lygūs su lygiais susitikdavo su Europos šalių, diktuojančių madas futbole, rinktinėmis. Ir tai neturėtų stebinti. Anot N. Gudaičio, pagrindiniai rinktinės žaidėjai tada rungtyniavo pajėgiausiuose Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Ukrainos, Izraelio klubuose. Kartu jie ne vienus metus buvo žaidę Vilniaus „Žalgiryje“, o ir jaunimas, kuriam priklausė mažeikiškis, ne vienus metus sportavo Panevėžyje, buvo susižaidę. Pasak N. Gudaičio, dėl visų šių priežasčių atstovauti Lietuvai buvo surinkta aukšto lygio komanda.

Vyko kapitono rinkimai

Net du kartus – rungtynėse su Lenkija ir Graikija – N. Gudaitis rinktinės futbolininkus į aikštę vedė kaip jos kapitonas. Niekas kapitono tuomet neskirdavo, vykdavo rinkimai. Mažeikiškis buvo antrasis kapitonas po vartininko G. Staučės. Kai pastarasis negynė rinktinės vartų, tuomet Nerijus ir vedė rinktinę į aikštę.
„Tą būseną turbūt supranta visi komandų kapitonai – ir ne tik futbolo. Kai tenka įžengti į areną ir klausytis savo šalies himno, širdis virpa, jauti ir pasididžiavimą, ir atsakomybę. O ką kalbėti apie tuos laikus, kai įveikdavome Ukrainos, Slovėnijos rinktines, gerai sužaidę su Italija, Kroatija, užsakomuoju skrydžiu grįždavome į Vilniaus oro uostą… Pats netiki, nes tave pasitinka minios sirgalių – kaip dabar krepšininkus po jų skambių pergalių“, – pasakojo futbolininkas.
Panašus jausmas apimdavo ir tada, kai mažeikiškiui tekdavo išeiti į aikštę ir spausti ranką Europos lygio žvaigždėms iš garsiausių senojo žemyno klubų.
„Tada atrodė, kad esi kosmose“, – šypsojosi futbolininkas. Tačiau, pasak N. Gudaičio, šis jauduliukas kirba tik pirmas penkias minutes, o toliau… Futbolo žvaigždės žaidžia prieš tave, tu sužaidi gerai vienoje situacijoje, perimi kamuolį kitoje, įgauni pasitikėjimo – ir viskas vyksta taip, kaip turi vykti – žaidi, kaip moki ir gali.

Noro žaisti neįkrėsi

Kalbėdamas apie dabartinį jaunimo norą žaisti futbolą, treneris yra kategoriškas – požiūris pasikeitė.
Kol jaunieji mažeikiškiai treniruodavosi ant prastos vejos, neturėjo dirbtinės futbolo dangos, jiems tekdavo įdėti daug pastangų, kad suvaldytų kamuolį, atliktų technišką perdavimą, jį priimtų. Vaikai, nuvykę į Vilnių ar Kauną ir žaisdami ant geros vejos, rungtyniaudavo su dvigubu entuziazmu, energija, džiaugsmu. Jie žiūrėdavo į tokią veją kaip į stebuklą.
„Dabar, kol jie mažiukai, viskas gerai, tačiau vos paauga – juos jau kamuoja klausimas: ar aš pragyvensiu iš futbolo, ar tam reikia skirti visas jėgas. Toks požiūris formuoja ne komandą, o futbolo būrelį, nes jaunimas nebenori dirbti sunkiau, dirbti individualiai. Jiems svarbu, kad atėjo į treniruotę, pasidėjo „pliusiuką“.
O dabar ir aikštė šiuolaikiška, ir įvairiausių turnyrų daug, ir kamuoliai geri. Mes, treneriai, įdedame visą „dūšią“ į jų tobulėjimą, tačiau, jeigu nėra noro, užsidegimo, treneris bejėgis. Dėl to mes išgyvename ir dažnai kaltiname patys save“, – kalbėjo N. Gudaitis.
Pasak trenerio, norint, kad šalies futbolas atsigautų, reikia kurti futbolo akademijas, į kurias būtų siunčiami talentingiausi, perspektyviausi žaidėjai, tie jauni žmonės, kurių nereikėtų versti žaisti futbolo, kurie juo degtų.
Tokių pavyzdžių yra ir mūsų mieste. „FK Atmosfera“ jaunasis auklėtinis Gvidas Gineitis jau kovoja dėl vietos užsienio komandose ir gali papasakoti, kokia ten konkurencija, kiek ten suvažiavusio iš visų šalių jaunimo, kuris siekia futbolo aukštumų.

Svarbu išgyventi

„FK Atmosfera“ buvo pasiruošusi jau šį savaitgalį startuoti Lietuvos futbolo federacijos pirmos lygos čempionate: suburta komanda, sužaistos draugiškos rungtynės, tačiau viskas nutrūko – antradienį Lietuvos futbolo federacija visiems šalies klubams išplatino įpareigojimą stabdyti veiklą visose amžiaus grupėse.
„Šiuo metu svarbiausia yra galvoti apie savo ir artimųjų sveikatą. Futbolas gali kol kas nusikelti į antrą planą. Tas uždelsimas – nieko tokio, juk ir Europos futbolo čempionatas nukeliamas metams, Mažeikių ekipa yra Lietuvos pirmos lygos futbolo klubų asociacijos narė, vedame diskusijas ir esame numatę, kad, kai tik karantino galiojimas pasibaigs, dvi savaites skirsime pasiruošti ir pradėsime čempionatą. Be to, visi būsime vienodose starto pozicijose.
Mes tik laukiame – pirmiausia reikia išgyventi šį laikotarpį“, – kalbėjo mažeikiškių treneris.
Mūsų ekipa yra geroje pozicijoje ir dėl to, kad joje nebuvo legionierių, kurie iš kitų komandų išvyko į namus ir pasiruošimo procesas susitrukdė. „ Atmosferoje“ beveik visi – vietiniai žaidėjai, jie yra profesionalai ar pusiau profesionalai, jie bėga krosus, palaiko fizinę formą. Tad, jeigu reikės pradėti rungtyniauti, mažeikiškių futbolininkų sportinės formos tikrai nereikės „gaivinti“ nuo nulio.