Nuo pat mažų dienų buvau sentimentalus žmogus. Dar mokykloje pradėjau kaupti paprasčiausias popieriaus skiauteles, kuriomis slapta per pamokas susirašinėdavome su bendraklasiais, gimtadienines ir šventines atvirutes, sveikinimus ir įvairiausius laiškus. Prisimenu, kaip su viena drauge iš kitos klasės keisdavomės laiškais, kurie labiau priminė dienoraščius, nes juose aprašydavome savo dienas: laiką mokykloje, popamokinėse veiklose, buitį ir net nupasakodavome viena kitai, kokį skanų patiekalą mama mums pagamino. Taip prasidėjo mano sentimentų skrynios kaupimas.
Atradusi fotoaparatą (tuomet išmanieji telefonai buvo rodomi tik per televizorių), pradėjau fiksuoti tai, ką vėliau galėčiau prisiminti. Nuo gėlių senelių sode iki vakarienės lėkštės valgykloje stovyklaujant prie jūros. O kai tėvai Kalėdų proga padovanojo pirmąjį išmanųjį telefoną, fotografavimas tapo paprastesnis. Fotoaparatas kaupė dulkes lentynoje, tačiau savo darbą jis atliko – mano dėžutėje guli šimtai išspausdintų nuotraukų, kurios ilgai puošė mano kambario sienas. Tas fotografijas bet kada galiu paimti į rankas.
Vaikystėje mėgau kartkartėmis peržiūrėti namuose esančius nuotraukų albumus, dešimt kartų iš eilės paklausti tėvų, koks tai žmogus nuotraukoje ar kur tai nufotografuota. Ir šis pomėgis niekur nedingo.
Prieš trejus metus, vasarai baigiantis, krausčiausi į Vilnių. Viena sunkiausių dėžių, kurią pervežiau į naują vietą, buvo ne su drabužiais, batais, bet su sentimentaliais dalykėliais – laiškais, apdovanojimais, dovanėlėmis, vokeliais, lapeliais ir t. t. Ji yra būtinas daiktas, kad ir kur aš gyvenčiau. Galiu neatsidaryti dėžės savaitę, mėnesį ar du ir visiškai ją užmiršti, bet jeigu šaltą rudens vakarą norėsiu prisiminti, kokius sveikinimus man sukūrė draugai, kai mums buvo keturiolika, turiu tai padaryti dabar. Ir ta sentimentų skrynia turi būti po ranka, mano dabartiniuose namuose, ne kitur.
Šiandien mano telefone yra 7 tūkstančiai nuotraukų, vaizdo įrašų, primenančių, ką nuveikiau per dvejus praėjusius metus. Šioje didžiulėje galerijoje rastumėte visko: akimirkų iš koncertų, švenčių, kelionių, gyvenimo universitete, maisto patiekalų, receptų, susitikimų su draugais ar laiko, praleisto su šeima. Galėčiau visa tai perkelti į kompiuterį, kuriame jau ir taip gausu prisiminimų iš ankstesnių metų, bet šios minties kaskart atsikratau.
O kas, jeigu aš ateityje – važiuodama troleibusu Vilniuje, vakarieniaudama Londono kavinėje ar gerdama kavą Paryžiuje (turiu ir tokių planų) – būsiu pamiršusi, ką veikiau kažkurių metų spalio 30 dieną, ir norėsiu pažiūrėti į galerijoje paslėptas buvusias akimirkas? O galerijoje nieko nebus, nes viskas jau perkelta į kompiuterį, giliai paslėpta jo aplankuose, neprieinama paspaudus vos kelias telefono nuorodas…
Daugiau nei dvejus metus, keliskart per savaitę, vakarais prieš miegą, peržiūriu savo daugiatūkstantinę galeriją. Juokiuosi ir šypsausi viena – ir būna taip gera. Kartais savo archyvine medžiaga pasidaliju su savo draugais, kurie puikiai mane pažįsta ir žino, kad mėgstu fotografuoti, filmuoti čia ir dabar. O praėjus kiek laiko juos nustebinu ir jie nesupranta, kada spėjau visa tai įamžinti.
Aš nesu išskirtinė. Kiekvienas mūsų turime milijonus prisiminimų, kuriuos sutiktume pakartoti dar kartą, grįžti į jau buvusias dienas. Bet gyvenimas bėga sava vaga ir negali žinoti, už kurio posūkio pagausi zuikį (kaip maži vaikai, kurie vos tik pradėję vaikščioti, jau ima bėgioti), – ir viskas apsivers aukštyn kojomis.
Tad vis pagalvoju ir jūsų prašau: gyvenkime šia gražia diena, saugokime vienas kitą, kad telefonų galerijos, sentimentų dėžutės ar nuotraukų albumai būtų pilni pačių šviesiausių emocijų.
Rugilė BALČIŪNAITĖ
