Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorius Juozas Milašius kilęs iš Kretingos rajono. Baigęs Darbėnų vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultete. Ten ir įgijo lotynų ir graikų kalbų dėstytojo bei lietuvių kalbos mokytojo profesiją. Ir štai jau daugiau kaip 40 metų dirba pedagoginį darbą. Pastaruosius 20 metų – direktoriauja. Žmona Alina – taip pat lietuvių kalbos mokytoja. Mamos vardu pavadinta dukra Alina šiuo metu Amerikoje, sūnus Juozas – muzikantas, užsiimantis verslu, gyvena ir dirba Vilniuje.
align=“medium“ 
– Daugiau kaip 40 metų mokykloje – pakankamai ilgas laiko tarpas, suformavęs tam tikrą požiūrį į gyvenimą. O jeigu staiga įvyktų stebuklas ir vėl Jūs taptumėte jaunas… Kokį gyvenimo kelią pasirinktumėte?
– Per visą savo gyvenimą nesugebėjau pabėgti nuo muzikos. Tikriausiai stengčiausi tapti geru muzikantu. Be abejo, siekčiau aukštojo mokslo. Nežinau kur. Gal užsienyje.
– Ar teko kada nors mokytis muzikos?
– Studijų metais universitete veikė toks Menų fakultetas. Taigi ten truputį ir mokiausi skambinti fortepijonu. Beje, grįždamas prie pirmojo klausimo, noriu pasakyti, kad būtinai mokyčiaus užsienio kalbų.
– Esate gimnazijos direktorius. Ką Jums reiškia gimnazija?
– Gimnazija? Pirmiausia joje būtina sudaryti sąlygas tiems mokiniams, kurie pasiryžę siekti aukštojo išsilavinimo.
Gimnazija turi tapti ta vieta, kuri rengia mokinius studijoms aukštosiose mokyklose. O vidurinės tiesiog suteikia vidurinį išsilavinimą. Jį turėdamas, jaunas žmogus gali nuspręsti, kokį gyvenimo kelią rinktis. Panorusiems įgyti aukštąjį išsilavinimą aukštųjų mokyklų durys neturėtų būti uždarytos.
– Žinau, kad Jus sužavėjo Italija. Kada ir kur tai atsitiko?
– Susidomėjau Italija dar ten studijuodamas. Buvo organizuojami italų kalbos kursai. Juk italų kalba yra lotynų kalbos dukra. Be to, jau tada buvau pamėgęs muziką ir grojau įvairiuose ansambliuose. Buvo gana populiarios itališkos dainelės. Bandžiau į lietuvių kalbą versti jų žodžius. Tikriausiai tai ir paskatino susidomėti Italija, jos kalba, kultūra. Nors puikiai supratau, kad, esant tuometinei santvarkai, nuvažiuoti į Italiją galėčiau tik svajonėse, tačiau domėtis Italija ir jos kultūra nenustojau.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Italijoje?
– Pirmą kartą, nusipirkęs turistinį kelialapį, į šią šalį nuvažiavau 1994 metais. Buvau tiesiog užburtas Romos dvasios. Tiesa, studijuojant universitete, Romos istorija buvo specialus dalykas. O čia staiga gali prisiliesti prie tos istorijos klodų. Ne, nenusivyliau, o tik dar labiau susidomėjau. Po to Italijoje teko lankytis dar tris kartus.
– Kuri kelionė buvo įspūdingiausia?
– Italų kalbos kursai Chianciano mieste. Į juos patekau gerų bičiulių iš Mendeno dėka. Ulla Amsler žinojo mano didelę meilę šiai šaliai. Ji ir ėmėsi iniciatyvos, kad ten patekčiau.
– Supratau, kad Italija Jūsų širdyje taip ir liko didžioji meilė. Kita meilė – muzika. Grįžkime prie jos.
– Kaip jau minėjau, dar studijuodamas grojau ansambliuose. Dirbdamas mokykloje, subūriau moksleivių ansamblį „Žemaitėliai“, kuris gyvavo net 14 metų. Kam to reikėjo? Reikėjo mokiniams, kad jie turėtų kur save realizuoti. Reikėjo ir man pačiam – ko gero, savo idėjoms plėtoti. Tai buvo tikrai gražūs metai – repeticijos, konkursai, išvykos ir, žinoma, prizinės vietos.
– Būdamas direktorius, vis dar esate subūręs moksleivių ansamblius ir jiems vadovaujate.
– Jaunimas domisi muzika. Gimnazijoje vadovauju dviem ansambliams: vyresniųjų klasių ansamblis vadinasi „Blyksnis“, jaunesniųjų – dar neturi pavadinimo. Be to, su vienu vienuoliktoku grojame dviese. Jau ir koncertavome.
– Prisimenu, kažkada rašėte neblogas eiles. Tačiau spaudai jas duodavote gana šykščiai. Tikriausiai ir dabar parašote?
– Atvirai sakant, eilėraščių neberašau. Tai buvo lyg jaunystės „paklydimai“. Kuris jaunas žmogus nėra rašęs eilėraščių? Lietuva – poetų kraštas… Tiesa, dabar kartais išverčiu kokią dainą arba jai parašau žodžius.
– Esate gana neramus žmogus. Jums daug dalykų – tiesiog įdomu. Dabar, kai dauguma žmonių gana pragmatiški, ar nesijaučiate tarp savo kolegų balta varna?
– Kodėl tik dabar? Visais laikais buvo tokių baltų varnų arba, kitaip tariant, atsiplėšusių nuo žemės. Augau gana sunkiai, tad visada norėjau būti ne prastesnis už kitus. Norėjau įrodyti ne tik kitiems, bet ir sau, kad esu šio to vertas, kai ką sugebu, galiu. Tiesa, mažai terūpėjo materialūs dalykai. Manau, kad šeimai niekada nebuvau aukso gabalas, nes dažniausiai buvau užsiėmęs, apsikrovęs darbais ir sumanymais. Ačiū Dievui, kad žmona irgi romantiškos, neramios sielos, o tiksliau – irgi šiek tiek pakylėta nuo žemės. Nors kaltę, kad per mažai dėmesio skyriau šeimai, jaučiu.
– Ar yra dalykų, dėl kurių gailitės?
– Negalvoju apie tai. Visada mėgau ir dabar tebemėgstu pedagogo darbą. Džiaugiuosi, kad įkūrėme gimnaziją, neišdraskėme bendrabučio. Man patinka eiti į darbą, nes mėgstu jį. Tačiau esu tik žmogus… Patirtis, kaip ir kiekvienam iš mūsų, ateina pavėluotai. Dabar atrodo, kad jaunystėje buvau per griežtas. Nepatinku sau dėl to, kad daug dalykų laikau savyje, nesidalinu su kitais. Dabar man žmonės atrodo geri ir gražūs, tačiau reikėjo daug metų, kad tai su-prasčiau. Gaila, bet, kaip jau minėjau, esu tik žmogus.
Donata BARTKUTĖ
Sauliaus NARKAUS nuotraukos
Netradicinis gimnazijos direktorius
