Apie neiškeptą picą ir apkartusį alų

Šisbeitauskas

Daugiau nei du mėnesius einant į parduotuvę „Rimi“ man į akis vis krenta dešinėje pusėje esantis kioskas su užrašu „Jau dirbame“. Viskas būtų gerai, bet tas teiginys akivaizdžiai melagingas, nes dar neteko matyti, kad tame pastatėlyje kas nors vyktų. Niekas nieko jame kol kas nedirba, bent jau aš nemačiau. Tik paspėlioti galima, kas iš tikrųjų ten bus pardavinėjama, bet įtariu, kad jame įsikurs dar viena mūsų mieste įprasta maitinimo įstaigėlė – kebabinė. Jei turėčiau su kuo lažintis, nedelsdamas tai padaryčiau, bet dabar lieka tik laukti ir stebėti, kas čia bus iš tikrųjų.
Kitoje gatvės pusėje, prie „IKI“, stovėjęs kebabų kioskas jau kurį laiką nedirba – iki tol skelbimas kvietė čia ką nors įsidarbinti, bet tokių, matyt, neatsirado, tad teko kebabinę uždaryti. Neaišku, ar ilgam. Jau nemažai laiko senamiestyje, prie autobusų stoties, esantis dar vienos buvusios kebabinės pastatas laukia naujo šeimininko ir taip pat yra uždarytas, nes parduodamas.
Svarstau: negi į Mažeikius atėjo kebabinių tuštėjimo metas, o gal jas apstojo kokia neįvardyta infekcija?
Dabar, kai orai sukinėjasi apie nulį, stotelėje prie tos pačios autobusų stoties nėra patogu ilgiau laukti autobuso. Tiesa, suoliukų ir prie stotelės, ir skvere kitapus gatvės tikrai yra. Bėda ta, kad jie visi iš metalo – kas spaudžiant šaltukui rizikuos sėstis ant tokio suolo? Ir vėl galvoje sukasi spėlionės, kas tokius suoliukus sugalvojo. Negi jie galvojo, kad žmonės ant suoliukų prisėda tik vasarą?
Lankydamasis senamiestyje pamačiau ir gražių dalykų: šiemet kaip niekada puikus adventinis vainikas – jokių perpuošimų, perdabinimų, viskas saikingai, gražiai ir apgalvotai. Ir net vienas naujas akcentas – keturios didžiulės adventinės žvakės yra. Gaila, kad ten buvau dieną, tad nemačiau nei girliandų spindėjimo, nei žvakės žibėjimo. Išvada viena – kai sutems, teks dar kartą susiruošti į senamiestį ir pamatyti tą grožį.
Kitas kalėdinis akcentas – eglių šakomis ir didžiulėmis snaigėmis papuošti didžiuliai gėlių vazonai. Visa tai savaime neatsirado, tad ačiū tiems, kas sukūrė tą prieššventinę nuotaiką.
Gyvenimas yra toks: vieni grožį kuria, nori gyventi jaukiai, o kiti ne tik neprisideda, nepasidžiaugia, bet, priešingai, drįsta visa, kas sukurta gamtos ir žmogaus rankomis, griauti. Kalbu ne apie kažkada pastatytus, o vėliau su žeme sulygintus didžiulius gimdymo namus. Turiu galvoje neseniai vandališkai nuniokotą Juodpelkių tvenkinių teritoriją. Neįsivaizduoju, kokiems galvijams šovė į galvą nulaužyti medelius su visais tvirtinimo kuoliukais ir išvartyti betonines kalades. Matyt, kažkas aiškiai neturėjo kur išlieti energijos pertekliaus, tad nusprendė užsiimti tokia „saviraiška“… Nežinau, ką tokiu atveju reikia daryti, kaip tuos nenaudėlius sugaudyti. Norėtųsi ir juos pačius gerai aplaužyti. Kažkas siūlo toje teritorijoje įrengti stebėjimo kameras. Gal ir protingai būtų… Bet dar protingiau būtų, jei tų kamerų vaizdus kas nors stebėtų. Kažkas socialiniuose tinkluose skelbia, kad kameros ten yra, dabar tik lieka nustatyti viešosios tvarkos pažeidėjus.
Mano galva, nustatyti neužtenka – jų nuotraukas reikėtų paskelbti viešai, kad mažeikiškiai žinotų, su kuo turi reikalą.
Dabar persimeskime į kitą mikrorajono pusę – už Melioratorių parkelio esančios ir tuo pačiu vardu pavadintos gatvės pradžią. Šalia naujos ūkinių prekių parduotuvės tebestūkso apgriuvęs nedidelis mūrinis statinys, kažkada tarnavęs kaip įstaigos kontrolinis punktas. Pastato paskirties laikas baigėsi prieš daugelį metų, bet jis, kaip ta Maironio apdainuota pilis, „tebestovi dar vis“. Kam jis šiuo metu priklauso, neaišku, gal dėl to ir nėra kam jo nugriauti. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, tas „gražuolis“ mūsų miesto tikrai nepuošia.
Istoriją, kurią dabar papasakosiu, norėjau tiesiog pamiršti, bet mano pažįstamas, su kuriuo joje teko dalyvauti, vis spaudė mane netylėti – jis mano, kad mūsų patirtis neturėtų pasikartoti kitiems.
Žemaitijos gatvėje yra picomis viliojantis restoranas skambiu prancūziško šokio pavadinimu. Vieno šeštadienio popietę į jį užėjome, užsisakėme vidutinio dydžio picą ir po stiklą alaus. Padavėja iš karto įspėjo, kad reikės pusvalandį palaukti, bet kol išgersime alų, pica bus iškepta.
Kad netrauktų skersvėjis, persėdome prie stalelio toliau nuo durų. Tai nebuvo geriausias pasirinkimas, nes iš virš stalo esančio didžiulio vamzdžio kartkartėmis lašėjo vanduo. Skaičiuojant ant stalo teškančius lašus ir pamažu gurkšnojant alų, laukimas buvo ne toks nuobodus. Sėdėjome ir stebėjome, kaip picas kepanti moteris į išsinešti skirtas dėžes dėliojo tai didesnes, tai mažesnes picas. Kadangi buvome įspėti, kad reikės laukti, apsiginklavome kantrybe. Bet tų ginklų, pasirodo, buvo per maža: praėjo pusvalandis ir dar daugiau… Baigiantis laukimo valandai nusprendėme restorano personalui priminti apie save. Ėmėme ir paskambinome šios maitinimo įstaigos administratorei. Pasirodo, ji – viena iš darbuotojų, padėjusių pakuoti picas į dėžes, be to, dar ir aptarnavusi kitus lankytojus.
Mergina priėjusi prie staliuko ir išklausiusi mūsų nusiskundimus, pradėjo atsiprašinėti: esą picų nespėjama kepti. Po valandos nei picos, juo labiau antro bokalo alaus nebenorėjome – pernelyg apkarto. Gal ir nebūtume pykę, jei mūsų padavėja būtų bent priėjusi ir pasiteiravusi, ar galėsime palaukti ilgiau. Ji to nepadarė, net nepastebėjo mūsų. Kai pasakėme, kad picos nebenorime, išgirdome, kad ji dar nė nepradėta kepti.
Su draugu pamąstėme: o kaip susiklostytų situacija, jei restoranas būtų perpildytas? Kiek tada žmonėms reikėtų laukti? Išeidami pasiūlėme restorane įdarbinti daugiau žmonių. Išgirdome atsakymą: tai sakykite mūsų valdžiai.
Nepasakėme, bet gal ji ims ir perskaitys šį mūsų skundą.

3 Atsakymai į “Apie neiškeptą picą ir apkartusį alų”

  1. Valerija parašė:

    Kodel nepaminejote prie Advento vainiko netoli esanti pastatą,kuris taip pat nepuosia senamiesčio….apgaubtas zalia skara,:))

  2. tai parašė:

    valgyk naminį maistą ir nerūpės tos nešvarios kebabinės

  3. Kababinių trūkumas parašė:

    Dar viena kebebinė nedirba senamiestyje – tuose kioskiukuose prie „Sodros“. Kita nedirba Draugystės gatvėje – ta, kur ties Choreografijos mokykla. Ir tai yra didelė nelaimė Mažeikių visuomenei – o ypač aplinkinių namų, choreografijos ir dailės mokyklų bendruomenėms. Būtinai apie tai aprašykit kitąkart – kas ten buvo, ar maistas neskanus, ar darbuotojo nebėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto