Šisbeitauskas
Tradiciškai pradėkime nuo orų. Jau galvojau, kad tas rudeninis lietus niekada nepraeis. Sakau, rudeninis, nes dažniausiai rugsėjį paskiri debesys nešioja lietų ir vis išpila mums ant galvos. Praėjo kelios minutės, žiūrėk, ir vėl saulutė. O čia lietingų ir jau išlijusių debesų pulkai dangumi skrieja liepos vidury… Nors, kaip sako gamtininkai, lietaus Lietuvoje labai reikėjo, nes tik dabar pasibaigė hidrologinė sausra. Neseniai aptikau tokį pranešimą: „Geriausia situacija yra Vakarų Lietuvos upėse. Jų vandens lygiai artimi vidutiniams daugiamečiams liepos mėnesio lygiams ar šiek tiek žemesni. Kitoje šalies dalyje vanduo iki šiol gana stipriai nusekęs.“ Tad neburnokime, žemaičiai, ant debesų, kurie neša lietų, o kai kada – ir vaivorykštes (žinau, žinau, kad tai optinė iliuzija), upėms vandens dar reikia. Ir žuvims. Ir elektrinėms.
Praėjusį penktadienį, manau, visi buvome prikritę prie televizorių – daugeliui įdomu buvo naujojo prezidento inauguracija. Pažiūrėjau ir aš. Nutariau: labai sunkus prezidento darbas. Jau vien inauguracijos iškilmės ką reiškia! Nuo pat ryto – stačiomis, jupiterių šviesose, visi stebi, laukia, žiūri, kaip stovi, kaip sėdi, klausosi kiekvieno žodžio, gal net laukia, kol suklysi, kad paskui galėtų parašyti ar apšnekėti…
Nors prezidentas puikiai atlaikė tos reikšmingos dienos įtampas, galvoju, kad jo įvaizdžio kūrimo grupė truputį persūdė (žinia, gal čia mano, kaimiškas požiūris pasireiškia ar per dešimt metų suformuotos nuostatos…).
Taigi tą dieną, prieš inauguracijos iškilmes, įlindau į Prezidentūros interneto svetainę ir žagtelėjau: pirmasis (manau, pats svarbiausias) pranešimas apie naująjį prezidentą – išvis ne apie jį, o apie baltą prezidentienės suknelę… Kokia ta suknia – tautiška ir etnokultūringa, kas ją sugalvojo, kaip jaučiasi pati prezidentienė tokį drabužį vilkėdama… Nežinau, gal dabar taip bus visada – juk ne veltui sako, kad pagal drabužį žmogus sutinkamas. Bet, patikėkite, keistai man pasirodė tas prezidentinės svetainės akcentų pokytis – nuo svarbių tarptautinių Dalios Grybauskaitės susitikimų iki Dianos Nausėdienės inauguracinės suknelės. Nors… gal tai irgi liudija priartėjimą prie liaudies skonių? Žiūrėk, kiek visi dievina aukštuomenės pletkų žurnalą apie didelius ir šiaip žmones. Vadinasi, suknia ar kostiumas – ne paskutinis viešojo intereso reikalas. Tauta turi teisę žinoti.
Nekritikuoju, sakau: man viskas patinka, nes bijau būti palygintas su lape, kuri niekaip nepasiekė vynuogių. O štai mano kaimynė su dviem aukštaisiais ir dideliu šunimi, mūsų kiemo intelektualė, piktinosi. Jos nuomone, prezidentas galėjo pasikeisti vardą. Aš jai aiškinu, kad nei vardo, nei pavardės pats nepasirenki. Žmogus nekaltas, jei tėvams patiko nelietuviškas vardas, o ir pasidomėti, ką jis reiškia, tais laikais nebuvo kur, iki interneto platumų – dar toli toli.
Beje, jei mano kaimynė būtų giliau panaršiusi po internetą (ką aš pats vėliau padariau), sužinotų, kad gitanos – Ispanijos čigonų pavadinimas kilęs iš „egiptano“ – egiptietiškas. Manyta, kad į Ispaniją ir pietų Prancūziją šios gentys atklydo iš Egipto… Tai jau išvis senovės civilizacija, senoji istorija, dar prieš Kristų. Tai kas negerai?
Ai, tiek to, manau, moteriškei artėjantis priešpilnis galvą susuko, tai ir kabinėjosi prie visko. Štai kitos mano pažįstamos pastebėjimas, manau, ne iš piršto laužtas ir vertas dėmesio. Tiesa, jis – iš kitos operos.
Jei teko lankytis poliklinikose, tikriausiai pastebėjote, kaip ten dabar tuščia. Vienas kitas ligonis eilės laukia. Vadinasi, talonų sistema veikia. O štai ligoninėje – dar nelabai. Moteris pasakojo užsiregistravusi echoskopijai, jai buvo pasakyta ateiti su skysčių pilna pūsle (patys suprantate, kokia). Ji atvyko anksčiau laiko, sąžiningai išgėrė visą butelį vandens ir didelėmis akimis žiūri į kabineto duris – nerimsta, laukia, kurią sekundę čia ją pakvies…
O tuo metu – į kabinetą vieną po kito veža ligonius iš ligoninės skyrių. Taip, ant durų parašyta, kad juos daktarai apžiūri pirmiausia. Bet kai tavo pūslė pilna, kai tu stovi flamingo poza ir bijai krustelėti, minutės virsta valandomis ir labai sunku suvokti, kodėl viso šio kankinimo organizatoriams, jau išduodant talonus, nepaskyrus tikslaus laiko (tarkime, gero pusvalandžio ar valandos) ligoninės ligoniams ir po to – tokio pat tikslaus – pacientams iš gatvės.
Beje, kad galėtum bambėti prie kabineto durų, nebūtinai ant smūgio išgerti pusantro litro vandens, užtenka valandai atsiprašyti iš darbo, o grįžti – po dviejų valandų. Irgi ne kas, jei darbdavys griežtas.
Suprantu, kad sveikata – brangiausias turtas, bet jai palaikyti pinigų taip pat reikia užsidirbti. Yra apie ką pamąstyti asmenims, vis gerinantiems ir gerinantiems sveikatos priežiūros paslaugų teikimą?
Kad nereikėtų vargti pas medikus, gyvenkime sveikiau. Štai „Santarvė“ rašo, kad ir mūsų miškuose grybai pamažu lenda iš samanų ar žolių. Grybaukite atsakingai, nes erkės išvis sužvėrėjusios, ir bet kokių grybų, kuriais abejojate, į krepšį nedėkit.
Sakau: gero savaitgalio, tegul penktadienis tampa malonia įžanga.
