Šisbeitauskas
Kai tik nueini į Tarybos posėdį, tai ir prisižiūri ko reikia ar nereikia. Žinoma, tai, kas vyksta įprastai, neįdomu, bet jei pamatai kažką kitokio, iš karto užfiksuoji atmintyje.
Nežinau, ar neįprastu galima vadinti triukšmą, kurį posėdžio metu sukelia iš salės pasieniuose sustatytų kėdžių kombinuotų staliukų lentos. Kraičioja jos ne tik Tarybos posėdžių metu, bet ir per visus susirinkimus, jei tik kas neatsargiai tas lentas užkliūva. O krenta jos oho-ho su kokiu triukšmu! Nutarška taip, kad pabunda visi posėdžio metu prisnūdę mūsų išrinktieji ar posėdį stebintys svečiai.
Ta problema tikriausiai amžina ir neišsprendžiama, kaip ir tai, kad į Tarybos posėdžius tikriausiai suvaryti Savivaldybės administracijos darbuotojai, bent jau skyrių vedėjai, kalbasi tarpusavyje ir trukdo klausytis kalbančių išrinktųjų. „Suvaryti“ parašiau dėl to, kad jiems visiškai neįdomu, kokie priimami sprendimai. Galite papriekaištauti ir sakyti, kad dabar XXI amžius ir yra toks dalykas kaip mikrofonai. Deja, mūsų Taryba iki XXI amžiaus lygio dar nepriėjo, tad mikrofonas skirtas tik kalbantiems iš tribūnos ir išrinktųjų išrinktiesiems, sėdintiems stalo gale, po Mažeikių herbu.
Pastebėjau ir dar vieną keistą dalyką: posėdžio darbotvarkė sudaryta taip, kad svarbiausi, aktualiausi klausimai nukišami į pačią posėdžio pabaigą, kai kelias valandas be pertraukos dirbę Tarybos nariai būna pavargę, nebesukoncentruoja dėmesio, ir jiems, galvojantiems apie poilsį ir gardžius pietus, nebeįdomu, kas ten ką kalba ir siūlo.
Kad palengvintų darbą, visiems Tarybos nariams yra išdalinti kompiuteriai. IR KĄ JŪS MANOT? Juos į posėdžius atsineša vienas kitas žmogus: galėtum, ko gero, ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Visa posėdžio medžiaga, išdėstyta ant A4 formato lapų, išdalijama kiekvienam individualiai. Kompiuteryje galima rasti daugiau medžiagos, ją atsispausdinti ir atsinešti į posėdį. Tad kam tą kompiuterį tampytis? Galų gale gal ne visi juo naudotis moka, tad kodėl jo nepalikus namuose žaisti vaikams ar vaikaičiams: juk ne kiekvieno kišenė išneša savą įsigyti.
Bet yra sričių, kur be kompiuterio nepajudėsi iš vietos. Štai situacija parduotuvėje: moteris ruošiasi pirkti anūkėlei suknelę: gražią, visaip išdabintą, žodžiu, kiekviena mergaitė tokios suknelės pavydėtų… Bet močiutei kartėlį sukėlė tai, jog prekę nuskenavus, kasos aparatas suknelės… nepažino, o tai reiškia, kad jos negalima parduoti. Pasak pardavėjos, situaciją reikia pasiaiškinti, tad tektų nemažai palaukti. Pirkėja, matyt, neturėjo laiko, todėl laukti savo prekės atsisakė – pasiieškosianti kitos dovanos.
Štai tau ir kompiuteris: kažkas kažko į jį neįvedė, ir žmogus lieka be prekės.
Ir dar keletas Tarybos posėdyje pastebėtų detalių: vienas pasienyje sėdėjęs svečias, matyt, neseniai įsigijo naujus akinius. Iš ko sprendžiu? Ogi iš to, kad ant vieno iš stiklų dar tebebuvo prilipdytas apie gamintoją informuojantis lipdukas. Žmogus tikriausiai mano, kad taip turi būti: visi juk turi žinoti, kad akiniai ne prasti ir ne iš pigiųjų.
Panašiai kartais elgiamasi su naujais mobiliaisiais telefonais, ilgai nuo ekrano nenuplėšiant apsauginės plėvelės. Bet čia, kaip suprantu, yra kiek kitaip, nes žmogus nori, kad jo telefono ekranas kuo ilgiau išsilaikytų naujas. O ir ta plėvelė niekam netrukdo.
Ant bato likusią gamintojo etiketę prieš keletą metų taip pat demonstravo vienas iš posėdžio svečių: ar galit įsivaizduoti, į kokį aukštį reikia iškelti koją su batu, kad pasimatytų ant bato pado užklijuota etiketė? Ot, moka sėdėti žmonės!
Temos ir mintys, kilusios stebint mūsų išrinktųjų darbą, atrodo, baigėsi. O štai prieškalėdinis sezonas jau prasideda: gatvėse jau pradėjo šviesti girliandos ir įvairios figūros ant apšvietimo stulpų, po truputį pradeda blykčioti parduotuvių vitrinos, puošiasi parduotuvės ne tik iš išorės, bet ir viduje. Žmonės pirkti dovanų Kalėdoms gal dar neskuba, bet kalėdinė prekyba jau prasidėjo: tai šventei prekių tikrai netrūksta.
Nežinau, kiek čia kaltos šventės, bet žmonių pavakare parduotuvėse padaugėjo. Ir dėl to kyla šiokių tokių nesusipratimų. Didžiosiose parduotuvėse žmonės daug ir perka, bet kartais būna, kad tau prireikia tik kokios vienos prekės, kurios mažesnėje parduotuvėje nėra. Taigi, pasiėmęs šitą prekę, turi laukti ilgiausioje eilėje, lyg pirktum pilną vežimą gėrybių. Iki penkių prekių galima nusipirkti vadinamosiose expres, arba greitosiose, kasose, bet vienoje didžiųjų mikrorajono parduotuvių piko metu prie tos kasos puikuojasi mėlynas užrašas su atsiprašymu, kad ta kasa nedirba. Ir taip būna bene kasdien. Nors už užtvaros sukinėjasi trys pardavėjos, niekas negali prieiti ir parduoti vienos ar dviejų prekių: esą visos labai užsiėmusios. Visai šalia yra dar viena panaši kasa, kurioje galima pirkti iki septynių prekių, bet ir ta kasa tuo metu, kai daugiausia pirkėjų, nedirba. Tad ir stovėk, žmogus, dėl kažkokio menkniekio ilgiausioje eilėje!
Stovėti kartais tenka ir autobusų stotelėje, neseniai atsiradusioje J. Basanavičiaus gatvės pradžioje. Rytais autobusai dažniausiai pro tą stotelę prasuka, bet vakarais visi važiuoja Birutės gatve, tad toje naujoje stotelėje gali laukti, kiek nori. Autobusų vairuotojai maršrutą mieste renkasi savarankiškai ir važiuoja, kur kam patogiau.
O pabaigai istorija su desertu. Viena neseniai su nauju draugu susipažinusi mergina drauge su juo netikėtai atsidūrė pažįstamų kompanijoje. Kalba užsimezgė apie akių spalvą. Išsakė savo nuomonę ir mūsų herojė: atseit rudos akys yra netikros ir melagingos, tokiu žmogumi negali pasitikėti. Ir tik tada ji žvilgtelėjo į savo draugo akis, o jos, pasirodo, būtent rudos. Teko tada susigėdusiai merginai savo nuomonę išversti kitaip – esą ji kalbėjusi apie moteris, o vyrai rudomis akimis patinkantys… Vaikinas gudrybės nesuprato ir liko patenkintas.
Tačiau ne visus taip įmanoma apgauti. Tad prieš pradėdami sakyti savo nuomonę, įsitikinkite, ar ja ko nors neįžeisite.
