Šisbeitauskas
Pirmuosius tris metų mėnesius ateina šventės, kurias, ko gero, mini visa Lietuva.
Laisvės gynėjų dienos proga mūsų senamiestyje – Laisvės gatvėje – vilnijo Laisvės banga. Čia buvo skanduojamas tas saldus žodis „Laisvė“. O tai jau kažką reiškia. Ir labai prasminga, kad šios bangos pagrindą sudaro jaunimas, nes jis yra atsakingas už mūsų šalies ateitį, jo rankose – tai, kokia bus mūsų Lietuva po keliolikos, keliasdešimties ir daugiau metų. Jis žinos atsakymą į šių dienų aktualiją – ar mes visiškai išsivaikščiosime, išsivažinėsime, kitaip išsilakstysime, ar pradėsime grįžti į gimtąsias vietas. Tebūna tai didelis mūsų ateities siekis, kuris skelbtinas ir per kitas Lietuvos šventes – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Jos artėja ir kažkokiu magišku tapęs skaičius 100 tirpsta, nyksta – šiandien jis jau virtęs 28 – tiek dienų liko iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio.
Šiemet į Naujųjų metų šventę pavėlavęs šaltukas jau spėjo pridaryti bėdų ne tik automobilių vairuotojams, bet, atrodo, visiškai suparalyžiavo naujausio mūsų miesto statinio – pėsčiųjų tilto per geležinkelį darbą. Tiesa, lipti laiptais galima bet kokiu oru, bet tiems, kurie nori pasinaudoti liftais, tenka nusivilti – laiptais tenka tįsti vaikus su vežimėliais, nežinia, kaip geležinkelį kerta neįgalieji, liftą ir jį užsakiusius valdininkus į šuns dienas deda dviračius ant pečių nešantys mažeikiškiai. Rajono ir miesto valdžios galvos turėti užsižagsėti nuo mažeikiškių „linkėjimų“. Ir iš tiesų – lauke dar neturime nė dešimties laipsnių žemiau nulio, o liftams tai jau tragedija. Kas būtų, jei žiema sugalvotų parodyti visą savo galią – paspaustų iki dvidešimties ir daugiau?
Ar nepaskubėta nuardyti buvusios pėsčiųjų perėjos per geležinkelį? Ja būtų galima naudotis būtent tokiais ekstremaliais atvejais, o dėl pėsčiųjų saugumo, nemanau, kad būtų ko nerimauti – žmonės juk ne tokie kvaili, kad pultų po traukinio ratais.
Dabar turime tai, ką turime – prie vargo dėl tilto, matyt, pėstieji jau turėtų priprasti – jei jie ryžosi keliauti iš senamiesčio į mikrorajoną ir atgal, reikia susitaikyti su mintimi, kad per geležinkelį kažkokiais būdai teks pereiti patiems. Kaip sakant, kopiančiųjų tiltu gelbėjimas šiuo atveju tampa pačių kopiančiųjų reikalu. O moralas vienas – žiemą jokios migracijos iš senamiesčio į mikrorajoną neturėtų būti.
Naujųjų metų relikvijos pagaliau dingo iš miesto – nupuošta ir pagrindinė miesto eglė. Neaišku, kodėl ji tiek ilgai buvo laikoma – žmonės kalbėjo, kad laukta, kol Kalėdas ir senuosius-naujuosius metus atšvęs Mažeikiuose gyvenantys stačiatikiai. Gal toks sumanymas ir geras, bet kai pamačiau, kad paskutines dienas eglė anei žibėjo, anei kitaip džiugino praeivius, pagalvojau: koks tikslas ją tokią laikyti? Šviečiantys bumbulai dingo dar anksčiau, nebedegė ir girliandos medžiuose, elniai su rogėmis kažkur išskubėjo, neliko ir paauglių baigiamos nuniokoti Kalėdų Senelio trobelės… Ta aikštė atrodė lyg šventinis stalas po baliaus, svečiams išsiskirsčius…
Apie balius – be jokios propagandos, be reklamos, – iškart įspėju. Po Naujųjų įsigaliojo įstatymas dėl alkoholio pardavimo. Jis pakoregavo ir kai kurių kaimo parduotuvių darbo laiką – jos atidaromos nuo dešimtos valandos ryto – tuomet, kai jau galima parduoti alkoholinius gėrimus. Išeitų, kad būtent šie pirkėjai yra pagrindiniai parduotuvių klientai. Ar taip yra iš tikrųjų, negalėčiau pasakyti, nes kai kur, atidarius parduotuvę, nuperkamas tik vienas kitas butelis alaus. Kyla grėsmė, kad kai kur kaimuose sekmadieniais po trečios valandos nė duonos nenusipirksime – jei negalima alkoholio, tai kam ir tos duonos reikia?
Dėl naujojo įstatymo jau pasitaiko visokių nesusipratimų – viena mano sena pažįstama užsiima patalpų šventėms puošimu. Moteriai nė į galvą nešovė mintis, kad dabar jos darbo reklama – puošnūs stalai su taurėmis, kuriose matosi skystis, o tame skystyje – kylantys burbuliukai, pažeidžia įstatymą – esą čia jau reklamuojamos ne puošmenos, o alkoholis.
Žodžiu, kas ką nori, tą ir mato. Už tai moteriai teko susimokėti baudą. Ji dabar svarsto: ko gero, ant stalo negali būti ir tuščių taurių – nesvarbu, kad jos nepripildytos, bet visi žino, kas čia turėtų būti… Ta pati pažįstama pasakojo: jai yra tekę girdėti, kad vestuvininkai, panorę prie metrikacijos skyriaus ar bažnyčios pavaišinti draugus šampanu (čia ir toliau – ne reklama! Ir ne propaganda! – red. past.), kartais taip pat turi reikalų su viešosios tvarkos sergėtojais – esą viešoje vietoje gerti alkoholinių gėrimų nevalia, nes tai draudžia įstatymai.
Vadinasi, šampano butelį iššauti galima tik pasislėpus – kur nors mašinoje ar įėjus į tamsų rūsį…
Nežinau, kur mes su tokiais „tobulais“ įstatymais nueisime. Ar nebus panaši istorija, kokia buvo sovietiniais laikais, kai vos ne kiekviename name buvo įsikūrę vadinamieji „taškai“, o juose pardavinėjamas iš parduotuvių parneštas gėralas, samagonas ar net pilstukas. Gal jau ir yra tokių vietelių, tik kol kas mums apie jas dar neteko girdėti. Gal gamintojai ir pardavėjai, kaip kokie partizanai, dirba giliame pogrindyje ir pasiekiami tik saviškiams, patikimiems vartotojams.
Ir dar – labai jau absurdiškai nuskambėjo žinia, kad iš užsienio žurnalų, kuriuose reklamuojamas alkoholis, bus plėšomi lapai, reklama užklijuojama ar kitaip paslepiama. Tokia nesąmone stebėjosi net mūsų Prezidentė. Būtų gerai, kad jos natūrali nuostaba sužadintų valdžios sprendimų vykdytojų sveiką protą.
Turėkime vilties ir atsisveikinkime iki kito karto – gero visiems savaitgalio!
