Šisbeitauskas
Kai dieną eidamas gatve išgirsti kaukiančias sirenas, pasijunti kažkaip neramiai. Taip atsitiko ir trečiadienį, prieš pat pusiaudienį. Tos sirenos jau ne kartą girdėtos, žinai, kad vyksta kažkokie civilinės saugos patikrinimai, bet smegeninė vis tiek reaguoja kažkaip keistai: vis pagalvoji – neduok, Dieve, tokios sirenos pradėtų kaukti naktį… Tai juk nebūtų mokymai, o įspėjimas apie kažkokį pavojų. Gerai, jei tuo metu esi namuose ir įsijungęs radiją ar televiziją gali išgirsti, kas vyksta. O jei tu kur nors gamtoje, pavyzdžiui, turistiniame žygyje – ką tada daryti? Per radiją sako, kad galima kažkokias programėles įsivesti į telefoną. Ir vėlgi – jei aš tos programėlės neturiu? Kažkas pasakys – tai jau tavo tragedija: toks posakis dabar labai populiarus, reiškiantis, daryk, elkis, kaip išmanai. Todėl ir galvoju: geriau tokios sirenos niekada nekauktų, o mes galėtume gyventi ramiai.
Kita vertus, ir mieste žmonės nelabai žino, kur eiti ar bėgti, jei per radiją praneštų, jog privalome palikti namus. Slėptis reikia kažkokiose patalpose, kurios pažymėtos oranžiniu kvadratu su mėlynos spalvos trikampiu – dabar reikės pradėti stebėti, kur toks ženklas mūsų mieste yra, ir galvoti, ar visi į tą slėptuvę sutilptų.
Kai pagalvoju, kokie mes esame nesaugūs, – šiurpas per nugarą bangomis nuvilnija. Iš tiesų – ekstremalioms situacijoms bent jau aš tikrai nesu pasiruošęs – nežinau, kaip jūs. Gal turite prisikaupę vandens ar ilgai negendančio maisto atsargų, kuriomis galėtumėt palaikyti savo gyvastį negalėdami ilgėliau išeiti iš namų ar pasislėpę kažkur slėptuvėje. Nežinios tikrai daug – ir štai kiek minčių sukelia gatvėje išgirstas mokomojo pavojaus signalas.
O kol realaus pavojaus nėra, galime tik džiaugtis atėjusiu pavasariu, kuris kartais taip nori būti panašus į vasarą. Kartais tai jam pasiseka, kartais – nelabai. O taip norėtųsi. Jau nusibodo tie paltai ar storos striukės ir kaip toj dainoj – „noriu vasaros karštos, saulės šilumos“.
Nors orų prognozuotojai ir pranašavo lietų, Renave šeštadienį jo nebuvo, tik jau į pavakarę važiuojant namo pasimatė šlapi pėdsakai – kai kur daugiau, kai kur – mažiau. Kaimynai pasakojo, kad Mažeikiuose to lietaus buvo kaip su kunigo krapyla – šiek tiek dulkes nuplovė ir viskas.
Klausite – kodėl Renavas? Daugelis tikriausiai žino, kad šeštadienį ten vyko Žibučių žydėjimo šventė. Žydėjo ne tik tos mėlynos pavasarinės gėlytės, visa dvaro sodyba mirguliavo nuo daugybės žmonių – seniai jų ten tiek mačiau. Vieni apžiūrinėjo, ką siūlo prekybininkai, kiti vaikštinėjo po parką, daugelis užsuko ir į rūmus, džiaugėsi ten sutiktomis žavingomis poniomis. Ir tikriausiai visi klausėsi šventės metu skambančios muzikos. Buvo tokių ištikimų muzikos gerbėjų, kurie pievoje netoli scenos susėdo ant suoliukų ir sėdėjo kaip tortai ant šventinio stalo – iki pat programos pabaigos. Dėl tų suoliukų kilo šioks toks bruzdesys – ne visiems senjorams jų pakako. Mano galva, tų suoliukų ten išvis nereikėjo – visų šventės dalyvių juk tikrai nesusodinsi. Tegu žmonės pavaikšto, pastovi, pasižiūri koncertą, gal, kur sausiau, ir ant žolės prisėda…
Šventė man patiko, viskas suorganizuota, apgalvota, tad jei ne tie suoliukai, viskas būtų buvę, kaip mano anūkė sako, „čiki“.
Dabar apie rimtesnius dalykus. Premjeras šią savaitę prakalbo apie aukso kasyklas, iš kurių ateityje bus galima paimti tiek pinigų, jog užteks pakelti atlyginimus beveik visiems – ir tiems patiems senjorams dar liks. Tiek, pasirodo, galima išspausti pinigėlių iš vadinamojo šešėlio… Lieka tik laukti ir tikėtis, kad taip tikrai ir bus, – jei Premjeras sako, tai kaip netikėti, juk ne koks žąsiaganis iš valstiečių partijos.
Prisiminęs valstiečius, prisiminiau ir praėjusią savaitę nutikusią morkų istoriją. Vieno prekybos centro reklaminiame leidinyje aptikau, kad jų – gražių, nuplautų – kilogramas kainuos tik dvidešimt euro centų. Pirmąją akcijos dieną iš pat ryto nuėjęs į tą parduotuvę žiūriu, kad tos gražuolės morkytės kainuoja šiek tiek daugiau – 29 centus. Man, kaip senjorui, svarbus kiekvienas centas (pažadėtieji Skvernelio laikai dar neatėjo), tad klausiu kasininkės, kodėl taip yra.
Išgirstu išsamų atsakymą – „Ką aš žinau?“. Pala, o tai kas turi žinoti? Kai kuriuose centruose yra mano vadinamieji „gardai“ – nuėjęs ten kartais kai ką gali sužinoti. Bet toje parduotuvėje tokio „gardo“ nebuvo, tad daugiau ir paklausti niekieno negalėjau – iš keturių ar penkių kasų tik viena tedirbo. Kitoje parduotuvėje – jau su „gardu“ – sužinojau, kad dar nepatvirtinta naujoji morkų kaina, bet dėl to tikrai nesupykau – labai jau gražiai ta pardavėja šypsojosi ir net atsiprašė už nepatogumus. Tai labai paglostė širdį, nes žinau, kad moteris dėl šio nesusipratimo nekalta. Kiek mums, seniams, mažai tereikia – kažkas nusišypso ir pasimiršta visi nesusipratimai, o nuotaika lieka puiki visai dienai.
Visi galėtų taip vieni kitiems šypsotis – juk už tai pinigų mokėti nereikia… O gyvenimas pagerėtų ir be Premjero įsikišimo.
Manau, kad šypsenų ir geros nuotaikos netrūks ir sekmadienį vyksiančioje šventėje, kai daugybė liaudiškos muzikos atlikėjų budins žemę iš miego.
Gal jie kiek ir vėluoja, bet ką gali žinoti – gal koks jos lopinėlis dar tikrai neatsibudęs?
