Dar vienas projektas dėl geležinkelio ir saugumo

ŠISBEITAUSKAS

Ką tik pamačiau kažkokią vaistų nuo slogos reklamą ir pašiurpau: ten rodo, kad mūsų galvoje vieni siūlai… Suprantu, čia mums, suaugusiems, kad būtų vaizdžiau, taip rodo. Bet ką tokią reklamą žiūrėdami gali pamanyti vaikai: juk daugelis jų, prasidėjus reklamai, meta viską ir įsistebeilija į televizorių. O ten mūsų galvose siūlų kamuoliukai. Gera anatomijos pamoka. O vaistų nuo slogos reklamos gal dabar tikrai reikia: juk prikrito daug sniego, šaltis ausis pradėjo žnaibyti…
O man, matyt, nuo šalčio pradėjo kitaip smegeninė veikti. Ir žinot, kodėl? Stebint, kaip Mažeikiuose sprendžiama geležinkelio problema, ir mano galvoje pradėjo visokios mintys suktis. Kažkas siūlo geležinkelį iškelti už miesto, kitiems norisi po juo tunelį iškasti, o dar kažkam pasivaideno, kad geležinkelį galima po žeme pakišti. Kaip kokį metro. Gal ir nieko: visus Lietuvos miestus aplenktume, nes nė viename  metro dar nėra.
Paskutinis siūlymas: geležinkelį nuo pėsčiųjų atitverti tvora ir ja atskirti senamiestį nuo mikrorajono. Būtų kaip Berlyno siena.
Bet tai sienai, atsiprašau, tvorai, taip pat reikalingos nemažos investicijos, tad man galvoje ir kilo idėja, kaip padaryti, kad jų reikėtų kuo mažiau. Taigi, gerbiami ponai, siūlau dar vieną projektą. Jam įgyvendinti ir nuo traukinio grėsmės mažeikiškiams apsaugoti pinigėlių reikėtų mažiausiai. Ir kuo mano mintys prastesnės už tų iki šiol įvairius projektus siūliusiųjų sumanymus?
Jau daugiau kaip pusmetį Mažeikių geležinkelio stotyje stovi ilgas, kiek suprantu, vagonų cementui vežti sąstatas. Vieni jį bando apeiti, kiti įsidrąsina lįsti po apačia, treti lipa per vagonų tarpus. Taigi, kliūtis yra, ar ne. Todėl pamąsčiau, kad šis kitkam, matyt, nereikalingas sąstatas, tiek ilgai atitveriantis senamiestį nuo mikrorajono, galėtų virsti geležinkelį nuo pėsčiųjų saugančia tvora. Tik reikalingos šiokios tokios korekcijos.
Pirmoji: kadangi tas sąstatas stovi pačiame geležinkelio kelių viduryje, jį, pasitelkus mažeikiškius, reikėtų perstumti į paskutinį nuo senamiesčio ir pirmąjį nuo mikrorajono pusės kelią. Jei stumsime jį visi: bijantys traukinių mažeikiškiai, Savivaldybės vadovai, Seimo narys mūsų „tėvas Stanislovas“, iniciatyvinės grupės geležinkeliui po žeme pakišti nariai, nereikėtų net garvežio samdyti. Paskui galėtume džiaugtis, kad visi prisidėjome prie mažeikiškių saugumo ir išsprendėme geležinkelio problemą. Muziejininkai turėtų visų stumdžiusių sąstatą sąrašėlį sudaryti, o jo darbuotojas Vytautas ir nuotraukose visą tą akciją užfiksuoti.
Antroji: tas sąstatas šiek tiek per trumpas visam geležinkeliui atitverti, tad tie, kurie gauna pinigėlius už jo sandėliavimą miesto viduryje, turėtų išrūpinti dar kažkiek vagonų, kad jų būtų pakankamai.
Trečioji: kadangi mažeikiškiai yra mažeikiškiai ir jau yra įgiję didžiulę patirtį po traukiniais landžioti, tai su jais kovoti dėl to pavojingo įpročio taip pat reikia. Išeitis labai paprasta: visiems sunkiai besiverčiantiems žmogeliams, benamiams, kurie diena iš dienos vargsta ieškodami metalo ir jį tempia į supirktuves, leisti išmontuoti vagonų ratus su ašimis ir taip visą sąstatą pasodinti ant bėgių. Pro kur dabar bepralįsit, žmonės?
O kiek šiuo atveju būtų išspręsta socialinių ir kitokių problemų! Benamiai taptų pasiturinčiais, nebemaklinėtų po miestą ieškodami, iš kur nugvelbti ne vietoje padėtą ar galimą paimti metalinį daiktą. Ir elgetaujančių žmonių prie prekybos centrų gal sumažėtų.
Stipriai pagerėtų ir smulkiųjų verslininkų, besiverčiančių metalo supirkimu, padėtis.
Ir paskutinioji, ketvirtoji, korekcija. Lieka tie nelemti tarp vagonų esantys tarpai. Kaip užtaisyti juos?
Čia siūlyčiau kelis variantus. Sąstato vagonai yra dvigubi, o tvoros tokios pačios nereikia, čia juk ne Kinų siena. Tad vieną vagonų pusės dalį nuardžius, jomis ir būtų galima užtverti likusius praėjimus. Nereikalingi taptų ir vagonų stogai: juos taip pat galima panaudoti tam tikslui, arba tiesiog parduoti tiems patiems metalo supirkėjams, o už gautus pinigus papildyti skylėtą rajono biudžetą.
Apie traukinius ir tvoras gal užteks. Pasikalbėkime apie autobusus. Štai su kolege važiuojame autobusu ir skaitom ant stiklo parašytą užrašą, jog avarijos atveju stiklą reikia išmušti plaktuku. Klausiu kolegės, ar ji turi plaktuką: išgirstu neigiamą atsakymą. Aš taip pat jo neturiu. Dairomės ir šen, ir ten, plaktuko niekur nematom. Tai jeigu iš tiesų, neduok Dieve, kažkas atsitiktų ir reikėtų per tą langą sprukti, iš kur reikėtų plaktuką gauti?
Baigsiu kaimiškomis naujienomis. Vienas viekšniškis man parašė laiškelį, kuriame teigia, kad iki Naujųjų metų puikiai matė skaitmeninę televiziją. Po Naujųjų jo televizorius neberodo nė vieno kanalo. Ir kuo aš galėčiau tam  žmogui padėti? Ačiū jam už pasitikėjimą, bet kreiptis reikėtų į tą tarnybą, kuri televiziją įjungė: juk prisijungiant prie vienos ar kitos skaitmeninės televizijos sudaromos sutartys, o ten būna surašytos ir paslaugos teikėjo, ir kliento teisės ir pareigos. Tad, kaip sakoma, belskitės, ir bus atidaryta. Atsisveikinu su linkėjimais nesušalti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto