Šisbeitauskas
Tikriausiai likčiau nesuprastas, jei ir šią savaitę bent trumpam nepaliesčiau mūsų miesto skaudulio – tilto per geležinkelį temos. Laikraštyje skaitėme, kad jo užsakovai, statytojai, prižiūrėtojai stengiasi, kad jo liftai veiktų nepriekaištingai, ir beveik pažadėjo, jog ateityje sutrikimų nebebus. Tas „beveik“ šiuo atveju – labai svarbus, nes yra prielaida, kad tų lifto sutrikimų vis dėlto gali būti. O tokiu atveju, stengiantis mažeikiškiams nesudaryti sunkumų kertant geležinkelį, ieškoma galimybių vėl nutiesti pėsčiųjų perėją. Tokį ketinimą turi „palaiminti“ „Lietuvos geležinkeliai“.
Koks bus jų sprendimas – kas ten žino: sostinėje sėdintiems geležinkelio valdovams, ko gero, dzin, kaip Mažeikių žmonės kerta tą geležinę miesto dalį. Jei jie vis dėlto duotų teigiamą atsakymą, yra tikimybė, jog perėja vėl atsiras. Ir jei sutriktų liftų darbas, mažeikiškiai turėtų galimybę ja pasinaudoti. Kaip tais laikais, kai tilto nebuvo…
Į galvą vis lenda mintis, jog miestelėnai tada tik ir lauks, kad tie netikėliai liftai neveiktų – nei tau kur karstytis, nei laukti – ėmei ir geležinkelį perėjai be jokių kliūčių.
Kita smegenims ramybės neduodanti mintis – kodėl taip greitai reikėjo išardyti buvusią perėją? Kam ji trukdė? Pas mus ta skubos pasiutpolkė, kai nereikia, labai gyva. Kaip sako rusai, „lomat – nie strojit“ („laužyti – ne statyti“) – vėl reikės statybinių medžiagų, technikos, statybininkų ir, aišku, nemažai pinigėlių. Žinoma, iš biudžeto, t. y., mūsų kišenių. Va taip ir švaistom pinigus į kairę ir į dešinę, o tiems, kas taip daro, kaip sakant, do lampočki, nes ne jų kišenės tuštėja.
Panaši skubos pasiutpolkė vyko ir dėl geležinkelio į Latviją – kažkaip greitai, niekam nieko nesakius, tas geležinis kelias dingo. Dabar vėl kalbama, kad jį reikės atstatyti, taigi, krūvos pinigėlių – kaip į balą. Teisingai sakoma, jog jei pinigai ne tavo, labai lengva juos švaistyti.
Tai aš sėdžiu ir galvoju: ar ateis kada toks laikas, kai valdininkai pasijus tikrais Mažeikių šeimininkais ir biudžeto lėšas pradės taupyti kaip savas? Kažko man nesitiki, kad tai atsitiks greitai – turint pinigų, juos labai saldu laidyti, negalvojant apie pasekmes.
Būtų kas kita, jei mes tų pinigų būtume pertekę – deja, jų akivaizdžiai trūksta: tai įrodo baisūs įvažiavimai į daugiabučių kiemus, ištrupėję, išlūžinėję šaligatviai, naktį tamsios miesto gatvės, grioviais virtę Juodpelkių poilsio zonos pėsčiųjų takai, seniai suplanuotos, bet taip ir nepradėtos kai kurių objektų statybos – būtų galima vardyti ir vardyti, bet ar nuo to kas pasikeis?
Baikim tą ubagišką nešeimininkiškumo temą ir pasižvalgykime kitur. Eidamas Žemaitijos gatve matau vaizdelį – mama ant rankų neša kokių dvejų metų vaiką, o jos dantyse… cigaretė. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet man kažkaip nemalonu matyti gatvėje rūkančią moterį. Bet pamatyti tokią pypkorką su vaiku iš tiesų neįprastas ir, mano galva, tikrai bjaurus vaizdas. Ir ne vien dėl įsitikinimų – ką apie tai kalbėti – bet ir dėl to, kad vaikas taip pat tampa rūkaliumi. Juk, mamytei rūkant, tokio gardaus dūmo tenka įtraukti ir šalia esančiam mažamečiui. Kokia gali būti kalba apie rūkymo žalą, jei mama savo brangų vaiką verčia būti pasyviu rūkaliumi? Niekaip nesuprantu, ką tokios mamos galvoja. O gal toje vietoje, su kuria reikia galvoti, – jau tabako maišelis ar tiesiog tuščia vieta?
Dar vienas pastebėjimas – toje pačioje pagrindinėje mikrorajono gatvėje žingsniuoja dvi mamos. Viena už rankos vedasi vaiką, kita stumia vežimėlį. Eidamas iš paskos norom nenorom išgirsti jų pokalbį.
Mamytės kalba apie kažkokią parduotuvę ir kainas joje. Viskas lyg ir normalu, kainos – visada aktuali tema. Bet reikia išgirsti, kaip apie jas kalbama – vos ne kas antras ar trečias žodis – keiksmažodis. Ir dažniausiai, aišku, tas riebus, nelietuviškas.
Nei į tą, kuris vežime, nei į tą, kuris eina šalia, jaunos mamos nekreipia dėmesio. O paskui tos pačios mamos stebisi, kai susikeikia ir jų atžala! Dažniausiai viskas suverčiama darželiui – esą kažkas ten keikiasi, tai vaikai ir išmoksta.
Deja, deja, šiuo atveju žodis – kaip bumerangas – ištartas pačios mamos, jis aidu sugrįžta į vaiko lūpas. Ir ką padarysi, jei mamoms svarbiau kažkokios prekės, o ne tai, ką girdi atžala, – juk nepradėsi gatvėje jų gėdinti… O pabandysi – dar plačiau ir išraiškingiau pasisakys…
Neseniai teko bendrauti su moterimi, gaunančia socialinę paramą maisto produktais. Jei jau tokią paramą gauna, matyt, žmogui jos reikia. Didžiausia tos „duoklės“ dalis yra įvairios kruopos, kiti negendantys produktai. Lyg ir viskas gerai, tačiau yra vienas „bet“. Moteris stebisi, kad jai, jau senokai sulaukusiai senjorės amžiaus, tame maisto pakete įdedama ir vadinamųjų sausų pusryčių – saldžių žiedelių, kuriuos užpylus pienu galima valgyti kaip saldžią sriubą.
Mažeikiškė sako suprantanti, kad tokių saldumynų gaunančios šeimos su vaikais džiaugiasi, bet jai, nuolat stebinčiai cukraus kiekį ir balansuojančiai ties diabeto riba, šis desertas tikrai nereikalingas. Ji abejoja, ar dabar, kai visi kalba apie persaldintus maisto produktus, toks davinys reikalingas. Geriau įdėtų aliejaus ar kitokių reikalingų ir sveikatai nekenkiančių maisto produktų.
Paguodžiau ją, sakydamas, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima – tegu džiaugiasi, kad išvis kažką gauna. O tą desertą galima atiduoti tam, kam jis nekenksmingas – kiek yra žmonių, kurie gali suvalgyti kilogramą saldainių ir jų organizmas visai dėl to nestreikuoja.
Kalorijos kalorijomis, o mes šį mėnesį susitinkame paskutinį kartą – taigi, liks trumpasis vasaris ir jau žengsime per pavasario slenkstį. Ta proga jus ir sveikinu!
Pamokslų kratinys. Ne daugiau.