Kaip kainų šuolis paveikė pirkėjo pasirinkimą?

Turbūt kiekvienas mūsų, apsilankę prekybos centruose, pastebėjome gerokai šoktelėjusias maisto produktų kainas. Pakilo pieno, duonos gaminių kainos, laukiama mėsos produktų pabrangimo. Šią savaitę gyventojai buvo kviečiami įsijungti į akciją „Nepirk lietuviškų pieno produktų“.
„Santarvė“ mažeikiškių klausė, kaip jie į tai reagavo. Ar dėl pakilusių kainų atsisakė kai kurių savo pamėgtų maisto produktų, ar rinkdamiesi prekę atsižvelgia į gaminio rūšį, produkto sudėtį, gamintoją, ar tiesiog renkasi prekę už žemesnę kainą?


Tatjana ŠTURALO,
kirpėja:
– Be abejo, pajutau, kad daug kas pabrango. Kiekvieną dieną perku pieną, varškę, sūrelius. Nors ir matau, kad piniginė suplonėjo, perku tuos pačius maisto produktus, kuriuos vartodavau ir iki šiol. Auga vaikai, nenoriu jų skriausti. Man jų sveikata yra svarbiausia.
Stengiuosi pirkti tik lietuviškus produktus. Jie man skaniausi, ir mes prie jų esame pripratę.
Visada atkreipiu dėmesį ir į produkto kokybę. Jei perku pienines dešreles, tai tik aukščiausios rūšies. Nenoriu rizikuoti sveikata.


Algirdas BARAKAUSKAS,
pensininkas:
– Pensininkai kainų pakėlimus iš karto pastebi. Brangesni tapo pieno produktai, duonos gaminiai. Dabar jau tenka žiūrėti, kas kainuoja pigiau.
Nebeperku „Ventos“ sviesto, o renkuosi Rokiškio sūdytą sviestą, nes jis pigesnis. Skonis, žinoma, kitoks, nes šiame svieste yra aliejaus, jo spalva geltonesnė. Kiti perka margariną, kadangi jis dar pigesnis, tačiau man jis nepatinka.
Kol kas tebeperku ruginę duoną, kurios kepaliuko kaina išaugo nuo 1,30–1,40 iki 1,70. Tenka atsisakyti riebesnio pieno, nes jis man tapo per brangus.
Esu priverstas taupyti pinigėlius, antraip galiu nepragyventi iki kitos pensijos.
Visada pasidomiu išsirinktos prekės gamintoju.
Iš patirties žinau, kad kai kurių įmonių produkcija greičiau sugenda.


Emantas MOCKEVIČIUS,
stalius:
– Kainų šuolį pastebėjau. Nors kol kas tebeperku tą patį, ką ir pirkdavau, tačiau vis dažniau pirmiausia pasižiūriu į kainą, ir einu į tą parduotuvę, kurioje ta pati prekė kainuoja pigiau.
Ateitis parodys, kaip bus toliau, ir elgsimės pagal situaciją. Gal, sakau, pakels algas?
Šiuo momentu svarbiausia – prekės kaina. Man gamintojas nelabai aktualu.
Suprantu, kad lietuviška prekė geresnė, bet užtai brangesnė. Užsienietiška pigesnė, todėl dažniausiai ją ir renkuosi.
Tiesa, dabar perku Mažeikių mėsinės produkciją, tačiau jeigu kils mėsos kainos, tai tada teks valgyti pigesnes atvežtines dešreles.


Rolandas ŠYVOKAS,
studentas:
– Pastebėjęs, kad pakilo kai kurių maisto produktų kainos, prekybos centre ieškau prekių su akcijos ženklu. Kai išsirenku prekę, visada pasižiūriu, ir kas jos gamintojas.
Kalbant apie mėsos produktus, renkuosi Klaipėdos ir Mažeikių mėsinės gaminius. Teks juos pirkti ir tada, kai pakils kainos. Juk nebadausi ir netaupysi sveikatos sąskaita.
Atkreipiau dėmesį į tai, kad stengiamasi apgauti pirkėją, sudarant įvaizdį, kad maisto produktų kainos visą laiką stabilios.
Toks pavyzdys: anksčiau kruopos būdavo fasuojamos po vieną kilogramą. Po to pakuotėje liko 900 gramų, dabar jau, žiūriu, svoris dar sumažėjo ir beliko tik 800 g, tačiau kaina visą laiką išlieka ta pati.


Irutė GEDUTIENĖ,
pedagogė:
– Mes, mokytojai, esame vidutiniokai. Todėl ir pirkdami maisto produktus renkamės vidutines kainas. Nereikia nė klausti, žinoma, pajutome, kad pakilo kainos. Su baime laukiame kito kainų pakėlimo.
Labai dažnai eidavau apsipirkti į „Maximą“, o dabar jau renkuosi „Norfą“, nes ten galima rasti pigesnių prekių. Nors ir esame priversti taupyti, bet visada atkreipiu dėmesį ir į maisto produktų kokybę.
Stengiuosi nepirkti jų vien dėl to, kad yra pigesni. Anksčiau ar vėliau toks taupymas atsilieps sveikatai.
Gerai, kad pagal savo finansines galimybes dar galiu pasirinkti, ką pirkti, bet mūsų visuomenėje yra labai daug žmonių, kurie žiūri tik ten, kur žemesnės kainos.


Dalia MILKIENĖ,
darbininkė:
– „Maximoje“ pabrango ne tik pieno produktai, bet ir vištiena. „Putine“ kol kas ši mėsa kainuoja tiek pat, kiek ir anksčiau. Todėl dabar nebeperku „Maximoje“, o einu į „Putiną“.
Pirkdama bet kokią prekę, žiūriu į viską. Man labai svarbu, ir kas ją gamina, ir kad ji būtų aukščiausios rūšies, tegul ir mažesnio svorio, taip pat, kad kaina nebūtų labai aukšta. Kai kurių produktų teko atsisakyti po to, kai pakilo jų kainos.
Pirkdavau „Sočiąją“ varškę, kurios 200 gramų kainavo 2,45 lito. Dabar jos kaina išaugo iki 2,90. Nebeperku šio produkto, nes iš savo minimalios algos negaliu sau to leisti.
Dažniau lankausi firminėse parduotuvėse, nes ten prekės parduodamos už savikainą.

Bernarda PLASTININA
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto