Šisbeitauskas
Ar jaučiat? Iki Kalėdų liko vos dešimt dienų! Dar vieną rimtą savaitę dirbam, ir prasidės švenčių maratonas. Po to dirbsim dar kelias dienas, tada prasidės maratonas 2. Tiesa, tas bus kiek trumpesnis, bet tikiu, kad dantys nuo valgymo bus atšipę jau po pirmojo maratono, tad beliks tik ilsėtis.
O šauniausia, kad po Kalėdų vėl pradės grįžti saulė, ilgėti dienos: kas, kad kasdien tik po minutę, bet, kaip sakant, lašas po lašo… ir po mėnesio jau turėsim visą pusvalandį. Tikroji saulėgrįžos diena jau bus ateinantį penktadienį: tą dieną laikas sustos ir diena jau nebeilgės. O jeigu dar tą 21-ąją bus žadėtoji pasaulio pabaiga, tai diena sustos visam gyvenimui. Mano kolegė sako, kad po pasaulio pabaigos gyvensime kitokiu pavidalu, kokiu – neaišku. Nežinau, kuo norėčiau būti po TO, bet pamąstyti dar yra visa savaitė.
O kol kas… Gyvenam ir toliau ant šios žemės ir stumiam dienas į priekį. Gyvenam tikrai Žemėje, bet ar Lietuvoje, jau susimąstau ne pirmą kartą. Rytais nuolat klausau Lietuvos radijo ir jau kelis kartus girdėjau sakant, kad naktį snigo ir dabar sninga visoje Lietuvoje. Pažiūrėjęs pro langą nematau jokių snigimo požymių, o šaligatviai juodi kaip ir vakar. Va tada ir ateina mintis, kad mes gal kur Latvijoje gyvenam, jei pas mus jokio sniego nematyti.
Nematyti, tiksliau, nebematyti ir mūsų politikų darbo. Vakar buvo susirinkusi Taryba, kompiuterį įsijungęs laukiau jos darbo transliacijos internete, bet taip ir nesulaukiau. Matyt, svarstė kokius nors ypač slaptus reikalus, todėl nusprendė, kad tautai nebūtina viską matyti. O aš norėjau sužinoti, kaip mūsų išrinktieji reaguos į mokesčio už dujas patrigubinimą. Negi jie leis skriausti mus, vargšus žmones? Paskui sužinojau, kad tiems išrinktiesiems iš tiesų nė kiek nesvarbi mūsų gerovė: pasirodo, politikams visiškai „dzin“ mūsų rūpesčiai, nes apie dujas Tarybos posėdyje nebuvo nė kalbos. Suprantama, daugiabučiuose namuose gal gyvena tik vienas kitas Tarybos narys, tai kas jiems rūpi, kiek mokės už dujas paprasti mirtingieji.
Dabar dar apie vieną aktualiją – kalėdinę miesto eglę. Po jos įžiebimo visi tik ir kalbėjo, kokia ji niekam tikusi, kad tokios baisios eglės miestas dar nematė, ir išvis žmonės klausinėjo, kur ta eglė, nes dabartiniai metaliniai rėmai žaliaskarės požymių neturi nė kvapo. Iš tiesų nejauku buvo, kai dainininkui Bartui minios paklausus, ar patinka eglė, visi kaip vienas sušuko „ne“. Tokios vienodos nerepetuotos nuomonės seniai negirdėjau.
O anądien internete žiūriu: eglės rinkimuose mūsiškė antroje vietoje – ją balsavimuose pralenkia tik Kauno žaliaskarė. Tad jei paklausius mažeikiškių, teigiančių, kad mūsų eglė baisi, bandau įsivaizduoti, kaip atrodo Vilniaus eglė, jei ji užima trečią vietą. O ką jau kalbėti apie kitų miestų egles. Aš, kaip savo miesto patriotas, taip pat balsavau už mūsų eglę: negi savo balsą atiduosiu už kažką kita? Nesvarbu, kad mūsų pernykštė eglė papuošė Klaipėdos Anikės aikštę: Mažeikiai yra Mažeikiai, svarbu apginti save ir mokėti džiaugtis net bjauriais dalykais.
Iki pat Trijų Karalių mieste gausu visokių renginių, tad darosi sunku visur suspėti ar pasirinkti, kur eiti. Tiesa, jie nevienodo lygio – vieni prastesni, kiti – geresni, bet svarbu, kad žmonės stengiasi, kad nori padovanoti vieni kitiems nors dalelę šilumos ir džiaugsmo. Viename tokių koncertų mane nemaloniai nuteikė keletas detalių. Šiaip koncertas buvo geras, smagus, buvo į ką pasižiūrėti. Tik vaizdą gadino ant scenos sustatyta per dešimt mikrofonų, nors tuo metu niekas nė iš tolo nesiruošė dainuoti: pasirodė šokių kolektyvai. Arba vėl: scenoje – vienas grojantis ar dainuojantis atlikėjas, o prieš jį miškas mikrofonų. Tų visų mikrofonų prireikė gal kokiems penkiems šešiems numeriams, o jų per visą tą koncertą buvo gal per trisdešimt.
Taip ir stovėjo tos puošmenos nejudinamos, lyg jų iš tiesų nebūtų galima išnešti. Kita detalė – dūmai scenoje. Suprantu, gal jų dėl spalvotumo šiek tiek ir reikia, bet ne tiek, kad nebematytum, kas vyksta scenoje. Tą ydą jau matau ne viename koncerte. O ar per vaikų koncertą reikia tiek dūmų – labai abejoju, juolab kad tie dūmai yra kažkokia chemija ir ja be reikalo versti kvėpuoti žmones gal nereikėtų.
Beje, dėl tų scenos grožybių – mikrofonų ir dūmų, pyksta ir fotografai, nes mikrofonų stovai gadina visą vaizdą, o dūmų uždangos trukdo užfiksuoti kokybišką vaizdą.
O dabar noriu pereiti prie šiek tiek kitokios aktualijos – medikų darbo. Seniai apie tai bekalbėjau, bet nepapasakoti tos gyvenimiškos istorijos negaliu. Vienai moteriai nuolat skaudėjo nugarą, tad ieškoti ligos medikai ją pasiguldė į ligoninę. Kai ligonė šiek tiek pasveiko, ji paprašė siuntimo į sanatoriją. Jai buvo pasakyta, kad dešimties dienų poilsis kainuos 500, o jei norės penkiolikos dienų, teks pakloti 800 litų. Kadangi moteris ne iš turtingųjų, nusprendė, kad jai užteks ir tų dešimties. IR KĄ JŪS MANOT? Nuvažiavus į Palangą, ją gydantis gydytojas nustebo, kad už sanatoriją ji mokėjo pinigus. Jums gal pasirodys keista, bet pats gydytojas susisiekė su Šiaulių ligonių kasa ir pasirūpino, kad pinigai pacientei būtų grąžinti. Atgavusi tą jai nemažą sumą, mažeikiškė pasinaudojo ir kita galimybe: sanatorijose išbuvo visas penkiolika dienų.
Keista, ar ne? Negi mažeikiškiai medikai nežino tokių dalykų ir nuo pacientų lupa paskutinę odą?
O dabar linksma, sakyčiau, prieššventinė istorija iš serijos „Sušildykim sielas“. Vienam mano kolegai darbe dingo iš namų atsinešti pietūs. Su visais indais kaip dūmai išnyko. Ir nebeatsirado. Vyriškis juokauja, kad jis jau sudalyvavo labdaros akcijoje ir kažką sušelpė pietumis. Tikras Kalėdų senelis.
sisbeitauskas@santarve.lt
