Ketvirtadienį buvo keliamos vėliavos su gedulo ženklu – mūsų šalis kartu su visa Europa gedėjo dėl Briuselyje įvykdytų teroristinių išpuolių.
Šalies ir atsakingų tarnybų vadovai teigia, kad kol kas Lietuvoje nėra pakeltas grėsmių lygis, be to, jau seniai stiprinama svarbiausių strateginių objektų apsauga.
Mažeikiškių klausėme, kaip jie vertina mūsų šalies ir asmeninį saugumą.
 Vytautas Šalaviejus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Vytautas Šalaviejus, šiuo metu nedirbantis: – Manau, kad tai yra kerštas už Europos šalių kariškių dalyvavimą Sirijoje bei kituose islamo kraštuose, tačiau tokie teroro aktai nepateisinami jokiais tikslais, tam yra ir kitų priemonių, visą laiką galima susitarti taikiai, be žmonių aukų. Kaltinu ir saugumo tarnybas – reikėjo dirbti savo darbą, juk buvo jau seniai žinoma, kad kažkas ruošiama. Todėl manau, kad dabar laikas apie tai pagalvoti ir taisyti padarytas klaidas. Pats dvidešimt metų išdirbau gamykloje, nėra jau taip baisu, kad mus gali susprogdinti. Kaip jau bus, taip bus, nuo likimo nepabėgsi… |
 Vytautas Raudonis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Vytautas Raudonis, mokyklinio autobuso vairuotojas: – Kaip čia pasakyti – kol kas jaučiuosi saugus, kol pats nesu matęs tų teroristų. Kitaip sakant, pagyvensime – pamatysime. Reikia ne tik gerai saugoti naftos perdirbimo gamyklą, bet ir stiprinti dėmesį visur – juk yra mokyklos, renginiai ir kitos žmonių susibūrimo vietos. Reikia būti atsargiems. |
 Marius Petrauskas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Marius Petrauskas, dainininkas: – Kai pamačiau tuos vaizdus iš Briuselio: išvartyti vaikų vežimėliai, dūmai, sužeisti ir žuvę žmonės, – tikrai visa tai sukrėtė. Jaučiuosi nejaukiai, baimės yra – rengi koncertą ir nežinai, ar kokiam bepročiui (kitaip jų nepavadinsi) nešaus į galvą padėti sprogmenį. Manyčiau, dėl įvykusios nelaimės šiek tiek kaltos ir Europos šalių vyriausybės – įsileidome pabėgėlių, su kuriais „atvyko“ ir nerimas bei neaiškumas dėl ateities. O tokiems teroristams net nežinau kokią siūlyti bausmę – nors esame humaniški, bet jie neturi teisės gyventi tarp mūsų. |
 Irena Montvydienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Irena Montvydienė, senjorė: – Žodžių neturiu apsakyti, kaip buvo galima įvykdyti tokius baisumus! Aišku, dabar baimės yra – tiek dėl vaikų, tiek dėl anūkų, tiek dėl visų mūsų ateities. Apie kaimynystėje esančią gamyklą dažnai pagalvoju – šalia turime tikrai realiai pavojingą objektą. Ką daryti, nežinau – vienintelis būdas yra pabėgėlius siųsti tik į jų tikėjimo valstybes. Gal bent ten jie nekels tokių problemų ir, kas baisiausia, teroro aktų. |
 Laimutė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Laimutė (prisistatyti atsisakė): – Tokių žiaurumų niekuo negalima pateisinti, dabar gi buvo pasėta baimė. Čia gyvenu nuo tada, kai buvo statoma naftos gamykla. Dažnai pagalvodavau, ar, kilus kokiam nors dideliam incidentui, miestas nebus nušluotas… Niekdariai, manau, rastų kaip prasmukti į įmonės teritoriją. Nors, kita vertu, esu optimistė – mūsų mieste, Lietuvoje nieko neįvyks, norisi tikėti šviesia vaikų ir anūkų ateitimi. |
 Rima Silkauskienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Rima Silkauskienė, verslininkė: – Kol niekur nevykstu, Lietuvoje jaučiuosi saugi. Manau, kad mūsų Lietuva yra per maža šalis, nesame mes tiek įdomūs teroristams, lyginant su didžiosiomis Europos valstybėmis, kur įvykdyti teroro aktai sukelia didžiulį rezonansą pasaulyje. Baisu dėl tokio žiaurumo ir nekaltų žmonių žūčių. Nepateisinu ne tik teroro, bet ir bet kokio smurto atvejų apskritai, kad ir kokių tikslų būtų siekiama… |
