Savaitgalį minėsime Velykas. Krikščioniškasis tikėjimas jas apibūdina kaip Kristaus prisikėlimą įprasminančią šventę. Kiti Velykas, apipintas įvairiais ritualais, simboliais bei tradicijomis, kurių tikrosios prasmės neretas jau ir nebežino, vadina gamtos ir dvasios prabudimo švente.
Gatvėje sutiktų praeivių „Santarvė“ klausė: kokiomis mintimis jie pasitinka Velykas, ar jų laukia ir kokių tradicijų laikosi švęsdami.
 Kamilė Zališauskaitė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Kamilė Zališauskaitė, moksleivė: – Artėjančias Velykas pasitinku geromis nuotaikomis. Iš tiesų jų laukiu. Tai – didžiausia pavasario šventė. Po jos, tikiuosi, ir oras atšils, ir gamta prabus. Įprastai kiekvienais metais šiai šventei ruošiamės drauge su namiškiais, tvarkomės namus. Aišku, kas be ko – kasmet dažome kiaušinius. Vėliau margučius daužome ir žiūrime, kas išsirinko sau stipriausią, kas nugalėjo. Tradiciškai važiuojame į savo kaimą, susitinkame su giminėmis. Mano manymu, pats gražiausias ir svarbiausias šventės akcentas: artimųjų susibūrimas, bendravimas. |
 Edvinas Vaičius. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Edvinas Vaičius, moksleivis: – Velykos man yra laukiama šventė. Ją sutinkame su šeima. Aišku, dirbančius žmones džiugina ir ta laisva antroji Velykų diena. Džiugina ir šventiniai papuošimai mieste. Tokie dalykai vis tik yra reikalingi, nes padeda praskaidrinti žmonėms nuotaiką. Pagrindinė tradicija, kurios mes su namiškiais laikomės kasmet, – kiaušinių marginimas. Be to, tradiciškai per Velykas važiuojame pas gimines. Tai puiki proga susitikti, pabendrauti. |
 Romualdas Radvilavičius. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Romualdas Radvilavičius, senjoras: – Jaučiu, kad artėja Velykos. Tradiciškai važiuosime pas gimines jų švęsti. Iš Vilniaus atvyks vaikai ir anūkai. Tai yra graži šeimos bendravimo, susitikimų su artimaisiais šventė. Visada pasidžiaugiame tomis trimis laisvomis dienomis. Pensininkams, aišku, tai gal ir neaktualu, jiems visos dienos kaip šventė. Bet vis tiek džiugu, kad vaikai gali grįžti ir šiek tiek ilgiau pabūti su savaisiais. Pagrindiniai Velykų simboliai, žinoma, margučiai. Ir mūsų šeimos velykinės tradicijos su jais susijusios: marginimas, daužymas. Žinoma, ir jų ridenimas drauge su anūkais. |
 Nerijus Jotka. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Nerijus Jotka, elektromontuotojas: – Aš asmeniškai kol kas dar nejaučiu, kad artėja Velykos. Kažkaip dėmesio neatkreipiau į papuošimus mieste ar šventines prekes parduotuvėse. Nors viso to reikia – vis kažkas įdomesnio. O šiaip jeigu kalbėtume apie papročius, tai laikomės tradicijos dažyti margučius, juos ridenti. Kasmet važiuojame pas močiutę, esame pasidarę specialų lovelį ridenimui ir varžomės jau nuo seno. |
 Valda Muravjovienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Valda Muravjovienė, bibliotekininkė: – Viena iš mūsų šeimos tradicijų tokia, kad kasmet su dukrytėmis kepame pyragą – „Napoleoną“ pagal seną, galbūt dar močiutės receptą. Aišku, dažome kiaušinius. Senu papratimu – su svogūnų lukštais, su visokiomis žolelėmis. Jokių dirbtinių dažų, jokių plastikinių lipdukų. Esame prieš tokias priemones. Pabuvimas kartu, pasidžiaugimas vieni kitais, tas šventinio stalo puošimas – visa tai ir yra tradicijos, kurias kuriame patys ir kurias perduosime savo vaikams. |
 Angelė Riškienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr. |
Angelė Riškienė, valytoja: – Kažkiek gal jau ir jaučiu besiartinančias Velykas. Bet ne iš miesto papuošimų, ne iš parduotuvių prekių asortimento, o iš širdies tas pojūtis kyla… Didžiausias džiaugsmas – kad dukra iš Briuselio grįžo namo. Aš ir pati emigracijoje praleidau devynerius metus. Ir per Kalėdas, ir per Naujuosius, ir per Velykas būdavau atskirai nuo artimųjų, svarbiausia, nuo vaikų. Labai išgyvenau dėl to, kad negalėjau su jais būti, todėl man labai jautrūs klausimai ir pokalbiai apie šventes… Mėgstu gaminti maistą ir dabar labai džiaugiuosi tuo, kad galiu ir stalą paruošti, ir kad galime susitikti, būti drauge, kartu kurti bei puoselėti savo šeimos tradicijas. |
