Visi jie vagys, visi jie žiūri tik savo naudos, visi jie tik galvoja, kaip paprastą žmogelį nuskriausti ir pažeminti. Ir taip toliau, ir panašiai… Tokių teiginių sąrašą būtų galima pildyti ir pildyti, jų tikriausiai yra girdėję ne vienas. Ir skamba tai ne tik vyresnio amžiaus žmonių lūpose, neretai panašiai pasako ir jauni. Tačiau, kai jų paklausi, ar eina balsuoti (ir nesvarbu, kokiuose rinkimuose), atsakas būna daugmaž vienodas: „Ko aš ten eisiu, vis tiek niekas nepasikeis“. Ir priduria… Ką? – Skaitykite pirmąjį sakinį.
Taip, mus spaudžia daug bėdų, kurias galima ilgai vardyti: emigracija, maži atlyginimai, dideli mokesčiai ir taip toliau, ir panašiai. Yra ir vienas „bet“: prisiminkime, kokie buvo rinkimai Sąjūdžio laikais, koks tada buvo rinkėjų dalyvavimas, kaip entuziastingai buvo renkami kandidatai. Taip, gal per tuos tris dešimtmečius ir buvo padaryta klaidų, gal ne tuos išrinkome, bet tam ir yra organizuojami rinkimai: tau kaskart suteikta galimybė išrinkti tuos, kurie nori ir gali ką nors pakeisti.
O gal kaip tik tiems, kurie gali ką nors pakeisti, ir pritrūks tavo ar tavo kaimyno balso? Kita vertus, piliečiai, kurie nėjo į rinkimus, neturi moralinės teisės kalbėti, jog išrinkti ne tie, nes… (Ir vėl reiktų skaityti pirmą sakinį.)
Labiausiai norėčiau tikėti, kad nuolatiniu bambėjimu apie blogą valdžią, kuri tikrai mums nenukrito iš dangaus, dar nesugadinome jaunų žmonių. Suprantu, ne visi yra aktyvūs, ne kiekvienas domisi politika, tačiau jie turi savo nuomonę ir, manau, privalo ją išreikšti. Juk jaunam žmogui ne vis viena, kas padės kurti jo paties ateitį, kas priims sprendimus dėl paramos jauniems tėvams, dėl būsto jaunoms šeimoms, dėl jaunimo ateities. Vien tai privalo tapti stimulu ateiti balsuoti ir balsuoti apsisprendus. Jauni žmonės, manau, jau sugeba atskirti pelus nuo grūdų, girdi, kada pilstoma iš tuščio į kiaurą, mato, kas užsisėdėjo savo postuose, kas išsisėmė, o kas tikrai turi gerų idėjų.
O kiek kartų jau buvo taip, kad po rinkimų pasakai pats sau: vėl ne mano kandidatas, kurio pavardę užbraukiau rinkiminiame biuletenyje, tapo tarybos ar Seimo nariu, meru ar prezidentu. Tačiau tai – ne tavo pralaimėjimas. Tu išreiškei savo nuomonę, turėjai pasirinkimą, pasinaudojai demokratijos suteikta teise laisvai balsuoti.
Tikrai nebesinori grįžti į sovietinius laikus, kai alternatyvos neturėjome: rinkimuose tekdavo balsuoti už kandidatą, kurio net akyse nebuvai matęs, kurį nežinia kas išstatydavo, kas nuspręsdavo, kad būtent jis turi būti valdžioje.
Manau, kad rinkimai privalo tapti kiekvieno piliečio įpročiu, kad ir kas nutiktų, turi surasti tą pusvalandį (daugeliui nė tiek laiko nereikia), kad ateitum prie balsadėžės ir išreikštum savo valią. Suprantu, kad tai ne visas rinkimams skirtas laikas. Prieš balsuojant reikia pasiruošti, peržiūrėti sąrašus, pasidomėti rinkiminėmis programomis. Tai juk ne gražiausių tautiečių rinkimai, nuo mūsų renkamų žmonių ar partijos veiksmų ir sprendimų priklausys mažiausiai ketverių metų laikotarpis. Tad negi nesvarbu, kaip mes gyvensime, kaip dirbsime, ar išsipildys mūsų lūkesčiai?
Šiemet mūsų laukia savivaldos, šalies Prezidento ir Europos parlamento rinkimai, tačiau jie išskirstyti taip, kad tikrai nebus sunku ateiti į visus, juos skiria nemažos laiko atkarpos.
Rinkimų kova visada kelia intrigą – negi neįdomu, kas bus rajono meras, kas pateks į rajono tarybą, kas bus šalies prezidentas ar prezidentė, kas vyks europarlamentaru į Briuselį?
Tavo, tavo artimųjų, kaimynų balsai tai gali lemti. Todėl raginimas atvykti į rinkimų apylinkę ir balsuoti, nelikti abejingam savo ir Lietuvos ateičiai – ne politinis patosas, tai ir tavo pilietinė pareiga, ir tavo demokratinė teisė, ir tavo gyvenimas, kurio kokybę tau kaskart leidžiama pasirinkti. O atlikęs šį darbą nebegali kartoti pirmojo sakinio – juk negali protinga ir pilietiška dauguma pasirinkti nieko vertus žmones.
Stasys VITKAUSKAS
Ne prievolė, o galimybė
