Šisbeitauskas
Žmonės vis eina pasižiūrėti, kaip Mažeikiuose žydi sakuros – nors jos dar jaunos, nepalyginsi su tomis, kuriomis džiaugiasi vilniečiai. Bet nieko – po kelerių metų turėtų ir mažeikiškiai su šeimomis įsikurti poilsiauti sakurų pavėsyje, nors pas mus tai nelabai įprasta.
Turime Sodų trikampį, ten visos sąlygos sėdėti ant žolyno, bet tokia galimybe mažai kas naudojasi – vis jaučiasi kažkokie suvaržymai. Beje, prie mūsų sakurų ir dirva nelabai tinkama piknikams – žolyno beveik nėra, vien samanos, žemė drėgnoka. Kol ji pradžius, nužydės ir sakuros.
Anądien išgirdau, kad japonai tų vyšnių žiedus pasūdo ir valgo, o japoniškas Sakuros vardas atitinka mūsų Ievą… Palūkėkime, nes dar žiedų nesukrovė mūsų gražiosios rausvos obelys – jų žydėjimas nė kiek nenusileidžia garbinamų japoniškų augalų grožiui.
Šią savaitę tarp darbo dienų įsimaišė poilsio – Tarptautinė darbo diena. Kalendoriuje dar buvo parašyta, kad tai ir Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą bei Gegutės diena. Kas buvo gudresnis ar tiesiog turėjo galimybę, pasidarė sau daugiau laisvadienių, prie savaitgalio prijungęs pirmadienį. Pirmoji gegužės mėnesio diena buvo gana graži, tad daug kas padirbėjo soduose, kiti išlėkė į kaimą ar tiesiog praleido laisvalaikį gamtoje – miestas tą dieną buvo pustuštis. O paskui buvo gamtos fejerverkų naktis – tokių žaibų seniai nemačiau. Kai kas juokavo, jog tai buvo blondinių naktis – esą ne viena jų stovėjo prie lango, manydama, kad ją fotografuoja.
Gegutės dieną į gamtą buvau nuklydęs ir aš, bet to paukščio kukavimo taip ir neišgirdau. Nors tikėjausi, nes kišenėje turėjau šiek tiek centų. Gegutė užkukuoja būtent gegužės pradžioje ar net kiek anksčiau – iš to ir kilo šio mėnesio pavadinimas. Kažkur skaičiau, kad gegutė mūsų protėvių buvo laikoma pavasario pranaše – pirmuoju savo užkukavimu ji skelbia žiemos pabaigą. Šiam užkukavimui teikta magiška galia – esą jis tarsi sustingdo žmonių būsenas: jei tuo metu guli – visus metus būsi tinginys, jei esi alkanas – visus metus badausi, o jei gegutei kukuojant kišenėje turi bent vieną monetą, visus metus būsi turtingas. Tikriausiai visi žino, kad gegutė jums gali iškukuoti ir amžių – anuomet manyta: jei tau nelemta mirti, tai net ir žudydamasis nenusižudysi.
Ne veltui gegutė buvo įtaisyta ir į laikrodžius – kukuodama valandas ji tarsi kukuoja amžių. Kiek čia yra tiesos, neaišku, bet su tuo paukščiu geriau neprasidėti – maža ką jis gali iškukuoti.
Minėjau, kad antradienį miestas buvo ištuštėjęs – savaitgaliais taip visada atrodo senamiestis: jei šeštadienį iki pietų ten dar vyksta šioks toks judėjimas, tai vėliau ir sekmadienį miesto gatvės būna tuščios. O pamenu, kaip kažkada buvo planuota senamiesčio Laisvės gatvę padaryti mažeikiškių susibūrimo, pasivaikščiojimų vieta – taip buvo aiškinama, atsakant į klausimą, kodėl reikalingi tokie platūs šaligatviai. Čia turėjo įsikurti kavinės, pramogas teikiančios įvairios įstaigos. Asiliuko svajonės – neįsivaizduoju, kas čia taip buvo sugalvojęs: jei ir yra kelios kavinės, tai ir jos savaitgaliais būna pustuštės, jei ne tuščios – kas eis į senamiestį, jei kavinių ar kitokių užeigų pakanka ir mikrorajone, kur daugiau žmonių. Be to, dar tas geležinkelis ir monstras tiltas, kuriam trūksta elementarios priežiūros – šiukšlių pilni visi kampai…
Kažkaip taip atsitiko, kad tame judriame mikrorajone kelias dienas iš eilės į akis krito grupė vaikų: tai jie siautėja po „Maximą“, tai užeina į šalia esančią piceriją ar trainiojasi po mašinų stovėjimo aikštelę. Iš jų elgesio matyti, kad tai vaikai iš probleminių šeimų, kuriems gatvėje leisti laiką daug maloniau nei būti namuose. Ir kada į tą vietą benueitum, beveik visą laiką juos ten galima pamatyti. Taip ir sukasi galvoje klausimas, kas dedasi jų namuose – negi tėvams nė kiek nerūpi, kur dienas leidžia jų vaikai, ką jie nuolat veikia gatvėse?
Mano galva, tokiais „laukinukais“ turėtų susidomėti ir su vaikais dirbančios tarnybos. Bet kam savaitgaliais tai rūpi? O paprastomis dienomis, reikia tikėtis, tie vaikučiai eina į mokyklas ar darželius.
Praėjusį savaitgalį Naftininkų gatvėje teko matyti vaizdelį – išverstą, išdraskytą mėlyną makulatūros konteinerį: nežinau, ar ten vaikų, ar vyresniųjų darbas, bet tai, kad žmonės neturi ką veikti ir kur išlieti savo energiją – faktas. Vandalizmo apraiškų pastebime vis mažiau, buvau pradėjęs galvoti, kad jų išvis neliko, bet, pasirodo, klydau. Vieni puošia miestą, sodina gėles, medelius, o kiti užsiiminėja piktais darbais ir stengiasi pakenkti.
Gegužę jau po truputį prasideda ir atostogų metas. Mėgstantys keliauti ir vykstantys į šiltesnius kraštus taip prisideda dar mėnesį vasaros, kai kam šis mėnuo patogus puoselėti savo sodus ar pasidarbuoti daržuose – juk dabar pats sėjos ar sodinimo metas. Mažeikiuose, pasirodo, būna ir taip, kad atostogauja ne tik pavieniai žmonės, bet ir parduotuvės. Kažkurią dieną susiruošėme nueiti į firminę žuvies parduotuvę ir labai nustebome pamatę ją uždarytą – užrašas skelbė, kad parduotuvės darbuotojai šiuo metu atostogauja – išeitų, kad atostogauja ir pati parduotuvė… Gal ir gerai – žinosime, kad kitą kartą nuėję rasime ją jau atidarytą.
Vakar minėjome Pasaulinę spaudos laisvės bei Saulės dieną, o šiandien savo profesinę šventę mini ugniagesiai: gegužės 4-oji – šv. Florijono, ugniagesių globėjo diena. Jiems reikėtų palinkėti, kad turėtų kuo mažiau darbo – geriau jau švęsti nei kovoti su viską naikinančia ugnimi. O jei jau teks – te niekada nepritrūksta vandens.
Poryt – pirmasis gegužės sekmadienis, taigi, Motinos diena: tepražysta jų rankose gėlės, liudijančios vaikų meilę, o ant kauburėlių tegu suplevena žvakių liepsnelės…
