„Niekada nesakyk niekada“

Šisbeitauskas

Šiandien iš pat ryto prašau Dievo, kad atsiųstų gerą orą ar bent virš Laisvės gatvės nuo dvyliktos bent trims valandoms išstumdytų debesis. Pagrindinėje senamiesčio gatvėje šiandien vėl vyks graži muzikos šventė – Gatvės muzikos diena, kurioje laukiama visų mažeikiškių – grojančių, dainuojančių, šokančių ir jiems visiems galinčių palaikyti kompaniją. Jei linksma visiems, tai puiki nuotaika lydi visą šventę ir yra geras užtaisas ateinančiai darbo savaitei. Tikėkimės, kad taip ir bus.
Nemalonios, vėsios dienos, lietus mažeikiškius kankino beveik visą savaitę. Ir kada sulauksime to šilto, taip trokštamo pavasario? Ketvirtadienio pavakarę gatvėje mane užklupo liūtis net su ledukais, o kai jų neliko, pylė taip, kad Laisvės gatvė beveik patvino. Laimei, spėjau įšokti po autobusų stotelės stogu: iš pradžių bijojau, kad nuo ledukų nesudužtų stotelės stogas, paskui ėmė nervinti dideliu greičiu pro šalį lekiančios mašinos, kurių vairuotojai gal neprižlibina, kad iš po ratų lekiantis vanduo taškosi ant stotelėje stovinčių ir niekur pasitraukti negalinčių žmonių. Žinoma, toks greitis jiems nedraudžiamas, bet juk yra dar žmoniškumas, nebent kam nors smagu, kad pravažiavus mašinai, žmonės aptaškomi. Jei būtų kokia karšta diena, tai gal net padėkotum „už paslaugą“ vairuotojui, bet dabar…
O mano kolegei buvo dar smagiau: tas lietus užklupo ją nelauktai ir tokioje vietoje, kur nuo lietaus apsiginti gali nebent nusiavęs batus – bent jie nesušlaps. O lietsargis nieko nepadeda: kai toks lietus – jokios paguodos, be to, jį tuoj gali sudraskyti vėjas. Tad kolegė ir sušlapo, ir į namus grįžo prilytais batais – vandenį išpylė kaip iš puodelio.
Beje, šiandien sezoną pradeda Palanga. Neįsivaizduoju, kas sumanė tokiu metu, kai vos nereikia pirštinių, rengti paplūdimio sezono atidarymą. Vieninteliai to, ko gero, nori verslininkai, tie, kurie žmones vilioja į kavines, barus ar kitokias maitinimo ar girdymo įstaigas – kad tik susirinktų kuo daugiau pinigėlių. Nežinau, ką daryčiau būdamas jų kailyje. Norėtųsi pasakyti, kad to tikrai nedaryčiau, bet įsitikinau, jog kartais aplinkybės priverčia padaryti tai, ko nesinori.
Iš vienos parduotuvės – tebūna tai jų savininkų garbės, o gal ir negarbės reikalas – parsinešiau rūkytos žuvies. Tik namuose pastebėjau, kad ji kažkokia įtartina, o pauosčius supratau, kad neklystu. Parduotuvės čekio, kaip tyčia, nepasiėmiau, tai negi eisi ten dėl kelių eurų gadinti sau nervus… IR KĄ JŪS MANOT? Iššveičiau tą žuvį per langą katinams – jų prie laiptinės niekada netrūksta. O kiek anksčiau esu dievagojęsis, kad tų valkataujančių katinų tikrai nešersiu, ir pykęs, kai tai daro iš kažkur ateinančios bobutės. Bet aplinkybės privertė tai padaryti – į šiukšlių dėžę tokios pasmirdusios žuvelės tikrai nemesi, o benamiai rainiai tokiu skanėstu tik apsidžiaugs. Dabar supratau, ką iš tiesų reiškia posakis „niekada nesakyk niekada“. Bet ateityje pašvinkusios žuvies tikrai nebepirksiu ir katinų nebešersiu. Nors, kas žino, gal kada nusipirksiu įtartinos dešros…
Nors šiandien jau gegužės vidurys, norėčiau jus sugrąžinti porą savaičių atgal – kai šventėme Motinos dieną. Jei prisimenat, tada pasakojau apie prieš šią dieną subrangusias gėles. Ką padarysi, kad ir brangu, bet pirkti reikia – negali juk žmonės laikyti nepapuoštų savo artimiausių žmonių kapų. Pasirodo, yra tokių, kurie gėlių vis dėlto neperka, o jų tiesiog… pasivagia. Naftininkų gatvėje gyvenanti mano pažįstama pasakojo, kad į darželį prie savo daugiabučio namo pasodino našlaičių. Tiesiog nupirko ir papuošė prie savo langų esantį darželį.  Nebeklausiu, ką jūs manot, bet tikriausiai  suprasit, kas tų gėlių laukė? Taip taip, rytą tų gėlių buvo tik pusė. Kažkas lyg niekur nieko šeštadienio naktį, prieš pat Motinos dieną, tas gėles išrovė. Aš nesuprantu, kaip tokie dviveidžiai žmonės gali gyventi: jei nori papuošti artimo žmogaus kapą, vadinasi, elgiesi puikiai, esi dėkingas tam žmogui, bet kita vertus – jei dėl to gali ryžtis tokiam žingsniui ir gėles vogti, tai jau nesuprantama. Nežinau, kaip ten yra aname pasaulyje, bet sako, kad išėjusieji Anapilin gyvena ir toliau, mato ir stebi mūsų gyvenimą. Taigi, mato ir tai, kad jam brangus žmogus vagia gėles ir neša ant jo kapo… Kaip tada reikia jaustis? Betgi mato ir Dievas – jis ir įvertins tokį žmogaus poelgį, tad mums to daryti gal ir neverta.
Nesiliaujantis lietus vis primena apie miesto fontanus: tas, kuris yra Naftininkų gatvės gale, jau veikia ir vėl, ypač šiltesnėmis dienomis, labai traukia vaikus. Šis statinys, mano manymu, pataikė į patį dešimtuką: išvaizdos kaip ir jokios, bet palakstyti tarp jo čiurškiančių srovių vaikams pats tas. Ir žmonėms šioks toks smagumas, ir pramoga sėdėti ir stebėti šėliojančius vaikus. Kas, kad ne savus, bet vis tiek smagu.
O fontanas Žemaitijos gatvėje vis dar merdi. Nežinau, kaip jums, bet man ir veikiantis jis atrodo nekaip: srovė kaip iš nosies, dažniausiai prišnerkštas, žodžiu, estetinio vaizdo jokio. Jei Naftininkų gatvės fontanas vakare neblogai šviečia ir iš toli gražiai atrodo, tai šio visai nematyti, nes apšvietimas nors ir yra, bet tokios funkcijos nebeatlieka. Bent jau praėjusį sezoną tai tikrai. Gal šį ims ir parodys savo tikrąją vertę?
Apie Melioratorių parkelio čiurkšlį nieko nežinau. Kiek prisimenu, praėjusią vasarą jis taip pat buvo vaikų nustekentas, kad čiurkšdavo tik viena ar dviem čiurkšlėmis ir tas pats čiurškimas panašus į… tegu tai lieką jūsų fantazijai.
Vakar buvo šv. Izidorius, o tai reiškia, kad turėjo baigtis sėja. Per radiją girdėjau, kad šiemet ji užsibaigė anksčiau, nes buvo ankstyvas pavasaris. O aš galvoju, kur jie tą pavasarį matė? Nebent pasirodys rytoj, kai susirinksim Laisvės gatvėje į Gatvės muzikos šventę.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto