Šunys, paukščiai, žmonės ir kt.

Šisbeitauskas

Tuoj Velykos. Ką galvojame laukdami šios pavasariškos atgimimo šventės? Apie darbus, kurių turime prikaupę visoms trims poilsio dienoms, ar apie žmones, kuriuos reikia aplankyti, pamatyti, kartu pasidžiaugti pavasariu? O gal pakanka laiko susimąstyti apie save? Kur eini ir ko nori, kuo gali pasidžiaugti ar kokias klaidas padarei, nuskriausdamas save, o gal artimą žmogų? Ir gal jau pavyko jas ištaisyti? O gal bandai save raminti, kad gyveni gerai ir teisingai, tik aplinka kalta? Aplinka, apvaizda, dar kas nors kitas… Susitarti su savimi – štai kam buvo skirtas laikas iki Velykų. Ir pasninkas tam skirtas – kai kūnas alkanesnis, mintys šviesesnės. Dar ne laikas pildyti pavasario veiksmų kalendoriaus, laikas susikaupti. Pasidžiaugti, kad esi.
Darbai – paskui. Tik neužmirškime, kad jie niekada nenudirbami iki galo, o gyvenimas labai trapus. Apie tai privertė susimąstyti Paryžiaus katedros gaisras. Jei tokiam stebuklui, pastatytam Europos širdyje, nesugebėta rasti tinkamos apsaugos, ką galima kalbėti apie mažo žmogaus likimą? Baisu žiūrėti, kaip ugnis ryja bet ką – žolę, mišką, namą. Dar baisiau, kai tavo akyse tarsi sutirpsta Dievo namai, apie kuriuos mums pirmasis papasakojo Viktoras Hugo, – tuomet, kai Paryžių matėme tik atvirukuose… Buvau ten, ėjau tiltu iki salos. Dievo Motinos katedra atrodė didinga ir laiko neįveikiama, keista ir paslaptinga, pragyvenusi daug epochų ir didingų istorijos veikėjų.
Paaiškinimas, kad dėl gaisro tikriausiai bus kalta elektros instaliacija, atrodo lyg absurdas. Suprantama, šventovė bus atstatyta, bet kaip neteisinga, kad žmonių klaidos sunaikina tūkstantmečio vertybes. Aš – tik paprastas praeivis, turistas, klasikinės literatūros mėgėjas, bet man skaudu, kad Notre Dame šitaip sužalota. Įsivaizduoju, kaip sunku dabar paryžiečiams, tos šalies žmonėms, ugnis pasikėsino į jų simbolį.
Gal geriau pakalbėkime apie pavasarį. Ir namų ruošą.
Parskridęs varnėnas tvarkosi būstą mūsų kaimynystėje – neša iš inkilo senas šakeles, pūkus, gal ką nors iš pernykščio interjero ir panaudoja. Valosi snapą į šaką. Paskui čirškia paprastą giesmelę. Džiaugiasi susitvarkęs, o gal savo pačią šaukia pasigėrėti pavasariu. Anądien mačiau, kaip kovarniai lizdus taisėsi, bet ne mūsų parke, o Salantuose, prie bažnyčios. Sėdėjau ant suolelio ir stebėjau tą sunkų darbą – skrenda, neša snapuose visokius šapus, deda į medžio tarpušakį. Kažkiek sudėjo, paskui vieno nepataikė patiesti – ir še, kad nori! – visas lizdo pagrindas iširo, šakelės nukrito žemyn. Įdomu ir tai, kad naujų lizdų taisytojai nesibodi vagystės – vis taikosi ką nors išpešti, nugvelbti iš svetimo, labiau sunešto lizdo… Mačiau ir niekieno gūžtą – visas būrys kovarnių taikosi iš jo statybinių medžiagų pasisavinti. Ale visai kaip žmonės – jei niekieno, vadinasi, mano. O jei jau mano, tai galiu daryti, ką noriu. Net artimiausiam kaimynui snapu į akį kirsti.
Antradienį įvyko pirmasis naujos kadencijos Savivaldybės tarybos posėdis. Po jo (o gal prieš jį) visi nusifotografavo. Žiūriu: nuotrauka internete, o po ja – kokių tik nori komentarų. Vieni esą ne ten stovi, kiti ne prie to glaudžiasi. Kažkam atrodo per seni, kažkam – negailestingi ir apskritai ne tie, kokių reikia… Kad nors vienas būtų pasakęs: darykit tą ir tą, atkreipkite dėmesį ten ir ten. Kam tai? Dar, neduok, Dieve, pagalvoti reikės, smegenų vingiais perbėgti. Geriau jau varom pagal principą: ką matau, tą ir dainuoju.
Nors sako, kad ginčytis su komentatoriais – žemas lygis, aš tik truputį padiskutuosiu. Kažkodėl įsivaizduoju, kad „senus“ politikus pastebi koks nors 60-metis ar 70-metis, daužydamas kompiuterio klavišus artrito išsukinėtais pirštais, pernelyg ryškias moteris koneveikia senmergės į pelės uodegėlę panašia šukuosena ir dulksvos spalvos sijonu bei palaidine iš praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio kolekcijos. Kodėl taip sakau? Turėjau pavyzdį. Mano buvusi kolegė išnuomojo butą nuomininkui. „Kas jis?“, – pasidomėjome. „Ai, toks senukas“, – atsakė. Po gero pusmečio kažkas įsigudrino paklausti, kiek tam „senukui“ metų. „Ai, gal koks 50“, – pagalvojusi pratarė bendradarbė. Tada visi ir nulūžom iš juoko – mat ji pati jau buvo atšventusi šį garbingą jubiliejų…
Tiems, kas galvoja, kad amžius – bloga savybė, galima priminti tik tiek: ir jūsų laikrodžių rodyklės nesisuka priešinga kryptimi, kaip sakė viena garsi moteris, „Jaunystė – tai tokia liga, kuri gana greitai praeina“.
Dabar apie tuos, kurie kalba ir rašo viską, kas tik šauna į galvą. Perskaičiau vienos rajono gyventojos mintis: pas mus nepasiturintys asmenys maitinami tokios prastos kokybės konservais, kad ji juos atiduodanti šuniui.
Cha. Geriau jau atiduotų tiems, kurie juos valgo… Beje, ir šunų nėra ko į šuns dienas dėti. Mano pažįstami tokius ir panašius valgomus dalykus pirmiausia duoda degustuoti savo augintiniui. Jei dešrą, dešrelę, rūkytos mėsos gabalą ar konservus (ne šuniškus) jų šuo ėda, vadinasi, produktai valgomi. Nes maisto su visokiais E-E-E-E-E ir kitais nevalgomais priedais jų keturkojis ekspertas tiesiog purtosi. Net ir labai alkanas būdamas. Tai mano pažįstami, įsitikinę, kad jų draugas visada teisus, daugiau tos rūšies „skanėstų“ ir nebeperka. Suvalgo, kiek įsigiję (juk negali žmonės mėtyti maisto), bet daugiau – nieku būdu.
Tai va, jų nuomone, jei šuo ėda konservus, žmogus juos gali drąsiai vartoti. Vadinasi, ir žmonėms skirtas labdarinis davinys nėra toks prastas ir kenksmingas, kad reikėtų vaipytis. O jei čia mėnulio fazės reikalai, tuomet labai atsiprašau ir nesiginčiju. Ne-val-gy-ki-te į svei-ka-tą. Kepenis jums tik paplos už teisingą pasirinkimą.
Rytoj – Tarptautinė kovos su triukšmu diena. Labai aktualu. Dabar pilnatis, laikas, kai mus daug kas erzina. Jei kaimynas už sienos gręžia ją išsijuosęs, išeikime į lauką, užsimerkime ir klausykimės paukščių. Pats buvau. Garantuoju: nuostabus triukšmas, kuris padeda nusiraminti.
ŠISBEITAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto