Šisbeitauskas
Baigiasi trečioji pirmojo naujųjų metų mėnesio savaitė. Dar viena – ir su sausiu atsisveikinsime. Ne toks jis ir buvo sausas. Pradedant pirmadieniu, vos ne kasdien gamta atnaujina sniego sluoksnį, tad šaligatvius ir gatves valančios tarnybos ir jį kasantys žmonės darbo turėjo. Orai šią savaitę įvairūs – tai šilčiau, tai šalčiau, tik kad būtų atlydys – to nesulaukėme: vis minusas ir minusas.
Kiekvieną rytą tenka stebėti termometrą – reikia išeinant kepurės, ar ne. Kad ir koks amžius būtų, niekaip negaliu prie jos priprasti – nei vasarą, nei žiemą. Bet kai termometras rodo per dešimtį laipsnių šalčio, ją tenka užsidėti. Nebe tas amžius, kaip sakant. O ir medikai pirmadienio vakarą perspėjo, kad šalyje siautėja keistas gripas, galintis žmogų paguldyti į lovą per keletą valandų ir neaišku, kuo tai gali baigtis. Medikai sako, vadinasi, jie žino.
Kiek teko domėtis, mūsų kraštuose gripas nėra itin aktyvus. Vilniuje juo serga dvigubai daugiau žmonių nei Šiauliuose. Čia pateikiu ne konkretų sergančiųjų skaičių, o gripo atvejus tūkstančiui žmonių. Žemaičiai, kaip visada, stipresni ir atsilaiko prieš visokias „kvarabas“. Ir ne tik jas. Matyt, čia turi reikšmės žemaičių senas kaip gyvenimas bruožas – užsispyrimas: jei jis to nenorės, taip ir nebus.
Per tą laiko bėgsmą ir daugumos įvykių kaleidoskopą daugelis mažeikiškių nė nepastebėjo, kaip iš pagrindinės miesto aikštės užpraeitą savaitę dingo pagrindinė miesto eglė. Buvo sumanyta ją laikyti iki Mažeikiuose gyvenančių rusų stačiatikių Naujųjų metų. Eglė iš tiesų stovėjo iki sausio 14-osios, bet ji kelias dienas jau nebešvietė, tad man kilo klausimas – kam ją tiek ilgai reikėjo laikyti? Nežibanti puošmena jokių emocijų nebekėlė, tad ar jos bereikėjo? Eglė dingo sausio 15-ąją. Lauksime jos – žibančios – ir šių metų pabaigoje.
Taip jau atsitiko, kad antradienį prieš pietus teko atsidurti mikrorajone, tad prieš pirmą valandą, norėdamas sutaupyti laiko, nusprendžiau į senamiestį grįžti kokiu nors visuomeniniu transportu. IR KĄ JŪS MANOT? Žemaitijos gatvėje esančioje autobusų stotelėje pamačiau, kad patogiausias ir greičiausias vadinamasis „mikriukas“ paskutinį kartą tą dieną išvažiuoja dešimt minučių po dvylikos. Ir daugiau tą dieną maršrutų nėra. Laimė, man bežiopsant į tvarkaraštį, sustojo taksi automobilis ir pasiūlė į senamiestį nuvežti nemokamai – esą jam vis tiek ten reikia nuvažiuoti. Pasirodo, yra dar gerų žmonių, neskaičiuojančių ir nelaukiančių didelių pelnų… Mane į senamiestį tada nuvežė taksistas Kazimieras – pagarba ir ačiū jam už tai.
Trečiadienį dėmesį patraukė šalyje iškelta problema dėl plastikinių maišelių naudojimo. Šie esą nesuyra daugybę metų, o mes, lietuviai, juos parduotuvėse imame reikia ar nereikia. Tokių maišų pilna ne tik sąvartynuose, bet ir jūrų platybėse. Nežinau, kaip jūs, bet aš tokių maišelių parduotuvėje stengiuosi imti kuo mažiau. Viename prekybos centrų pastebėjau moterį, kuri daugybę skirtingų prekių buvo susikišusi į vieną maišelį: kasininkė net atrodė nepatenkinta, kad kiekvieną prekę reikia ištraukti ir skenuoti atskirai. O viena garbaus amžiaus moterėlė net česnaką buvo įsidėjusi į atskirą maišelį… Beje, dar pastebėjau, kad dar viename jos maišelyje buvo sudėti keli svogūnai… Beveik be išorinių lukštų. Tokių prekybos salėje tikrai nėra. Išvada viena – senjorė svogūnus parduotuvėje nugrandė taip, kad jie svertų kuo mažiau. Va čia tai taupumas! Nė apie velykinius kiaušinius nepagalvojo…
Siūloma tuos plastikinius maišelius apmokestinti, o aš galvoju – negi juos neįmanoma gaminti tokius, kad po vieno kito jų panaudojimo jie pradėtų irti. Juolab kad tokių ekologiškų maišelių, tiesa, kiek didesnių, jau yra. Tad problema, pasirodo, gali būti išsprendžiama.
Ketvirtadienį išgirdau, kad po šalies prekybos taškus pasklido neapskaityta pasenusi lenkiška vištiena. Buvo paminėtas ir Mažeikių vardas. Visai neseniai parduotuvėje teko pirkti vištienos, bet ji buvo marinuota ir jau paruošta kepti. Dabar suku galvą, ar ją kepti, ar ne: išmesti pirkinį būtų gaila. Teks pabandyti kepti ir stebėti, ar pasirodys kokie nors įtartini požymiai. Tiesa, dar nelabai išstudijavau to pirkinio etiketę – pastebėjau tik tiek, kad vištienos realizacijos laikas dar nepasibaigęs. Žodžiu, jei kitą savaitę būsiu gyvas ir sveikas – vištiena ne iš tos lenkiškos partijos.
Pabaigai noriu jums priminti seną rusišką filmą „Likimo ironija, arba po pirties“. Gerai įkaušęs filmo herojus ten atsitiktinai patenka į svetimus namus tuometiniame Leningrade ir jaučiasi lyg būtų savo namuose. Pasirodo, tokių situacijų gali būti ir pas mus. Pas vyriškį atėjusi kaimynė paprašė padėti iš jos buto iškrapštyti nežinia kaip ten patekusį nepažįstamą žmogų. Kol ji ieškojo pagalbos, nelauktas svečias bute ėmė ir užsirakino… Teko šiek tiek pavargti, kol jis vis dėlto atidarė svetimo buto duris. Pasirodo, žmogelis per atsitiktinumą supainiojo laiptines ir įėjo į neužrakintą kaimynės butą. Prisimenu ir dar panašių istorijų mikrorajone, kai vienas vyriškis iš gretimo namo ne kartą belsdavosi į savo kaimynės duris. Įkaušęs, žinoma. Moteris prie tokių dalykų jau buvo įpratusi, tad atidarius duris tam žmogėnui tik tekdavo priminti, kad jis vėl supainiojo namus.
Pirmadienį sulauksime Pusiaužiemio arba Kirmėlinės: manoma, kad tą dieną ant kito šono verčiasi žiemą mieganti meška, atgyja ir iš girių į namus patraukia gyvatės, todėl šią dieną vadindavo Kirmėlių arba Kirmėline diena.
Gerai, kad mes nemiegam kaip meškos ir vartytis lovoje galime kaip norime ir kada norime.
sisbeitauskas@santarve.lt
