Nupinkime Jonams ir Janinoms vainiką!


Jau šiandien pradedame sveikinti Jonus ir Janinas. Tradiciškai daugelį varduvininkų draugai ir artimieji vainikuoja šviežių žolynų ar ąžuolų
vainikais. Šįkart varduvininkų klausiame, ar pasitaiko Joninių švenčių be šio atributo ir ar keliauja į miškus paparčio žiedo ieškoti.
Juk sakoma, kad paparčio žiedą radęs žmogus įgis ne tik laimę ir turtus, bet ir galimybę skaityti kitų žmonių mintis ir paslaptis…


Jonas JURKUS,
„Mažeikių šilumos tinklų“
generalinis direktorius:
– Draugai niekieno neklausia: atvažiuoja, užmauna vainiką ant sprando, ir viskas. Jei nebūnu namuose, tai ant durų pakabina.
Galvoja, kad pabėgau, nes visada gąsdinu, kad per Jonines pabėgsiu. Prievartinis šventinimas – nori nenori turi švęsti. Ne tik vaišinti, bet ir pačiam vaišintis. Antra dalis sunkesnė.
Esu sportininkas, tai pripratęs prie tokių vainikavimų. Daug kartų tų pirmų vietų esu gavęs, tai jausmas įprastas.
Paparčio žiedo nėra tekę ieškoti, tik palinkėjimų esu gavęs, kad pavyktų jį rasti. Žmogaus mintis?
O čia gal aš jau susilaikysiu nuo atsakymo, paskui kai parašysit… Moteris reikia geriau suprasti!


Janina AUGUSTINIENĖ,
lopšelio-darželio „Bitutė“
spec. pedagogėlogopedė:
– Vainikus dažniausiai dovanoja draugai. Pastaraisiais metais ir po du ąžuolo vainikus gaunu.
Po šventės važiuojame prie Vadaksties ir paleidžiu vainikus plaukti upe.
O paparčio žiedo ieškodavome tik jaunystėje. Brolį Joną turiu, tai dviese jo ieškodavome, švęsdavome.
Išgirsti kurio nors žmogaus mintis?
Gal nelabai norėtųsi… Nebent paties artimiausiojo, vyro, ką galvoja toliau daryti…


Jonas ŽULPA,
Mažeikių ligoninės
gydytojas traumatologas:
– Jūs tikriausiai žinote, kad gražesnio vardo kaip Jonas nėra. Šventė taip pat pati gražiausia. Tai mūsų šeimos šventė – mano vardadienis, žmonos gimtadienis. Dažniausiai vainikuojamas esu, malonu būna, jautiesi pagerbtas.
Paparčio žiedo ieškoti nebeisiu, jau per senas. Jau, matyt, paparčio žiedą esu radęs. Geriausia, kad tų minčių nebūtų reikalo klausytis, kad nebūtų paslapčių. Geriau gyventi ir kalbėti atvirai.


Janina NORVILIENĖ,
Senamiesčio pagrindinės
mokyklos direktorė:
– Vienais metais vainiką radau prikabintą ant buto durų. Tikrai didelė staigmena buvo! Tokia nuostaba buvo: kas čia galėjo, galvoju… Tik po daugelio metų išsikalbėjome su kolege, lietuvių kalbos mokytoja Roma Žilinskiene, kad ji tąkart paslapčiom, paryčiais, apsiginklavusi plaktuku ir vinimis, darė man tokią staigmeną.
O kasmet, atėjusi į mokyklą, taip pat randu ant durų kvepiantį vainiką. Jį padaro sargai. Smagu būna. Tas žolynų kvapas taip gerai nuteikia, suteikia optimizmo, gyvybės, šiltų, gerų emocijų. Pajunti suartėjimą su gamta.
Paskui tuos vainikus vežuosi namo, pakabinu balkone. Prieš kiekvienas Jonines tuos senuosius vežu į sodą ir sudeginu lauže.
Paparčio žiedo niekad neieškojau, neradau ir kažin ar rasiu. Tad ir dėl to minčių skaitymo… Niekad neturėjau tikslo brautis į kito žmogaus erdvę. Tuo labiau kad ir man nepatiktų, jei mano mintis skaitytų. Bet dėl didelės pedagoginės patirties, manau, smarkiai išsivystė intuicija – ir mintis jaučiu bei girdžiu.
Kai mane sveikina su Joninėmis, ir aš visus sveikinu. Visada sakau, kad tai mūsų visų šventė – tautinė šventė.


Jonas STANEVIČIUS,
Seimo narys:
– Visada švęsdavome su TV pagalba, paskui TV3 skelbė akciją, kad jos būtų paskelbtos nedarbo diena.
Natūralu, kad tie vainikai visada būdavo neatsiejama šventės dalis. Bet nesijaučiu, kad esu padaręs kažką gero, kad gaučiau vainiką.
Vaikystėje tos Joninės buvo kažkas tokio: mano mama ansamblį turėjo, šokinėjome per laužus, vainikėlius plukdėme. Praėjusios trejos Joninės buvo be jokios romantikos.
Filmuodavome kriminalines laidas, nes tokią dieną būdavo daugiau nusikaltimų. Ir dabar nėra tokių emocijų.
Buvo mitinis reiškinys kažkoks, smagu ieškoti to paparčio žiedo. Šimtą kilogramų sveriantį vyrą išvaryk į mišką ieškoti paparčio žiedo naktį. Jei suprastume kaip metaforą – gal taip, o dabar…
Išgirsti mintis? Tikrai norėčiau žinoti, ką šiuo metu galvoja Grybauskaitė. Ji nėra paslaptingas žmogus, daugiau mažiau aiškiai kalba. Bet norėčiau tą asmenį pažinti geriau, suvokti, ko būtų galima iš jos išmokti.


Janina BUTNORIENĖ,
dainuojanti literatė:
– Šiemet jau esu apvainikuota tris kartus. Ieškoma džiugių akimirkų: ir tos tradicijos palaikomos, ir artimui suteikiamas džiaugsmas.
Nepasakyčiau, kad aš ypatingai jaučiuosi, nes ypatingas dėmesys kuklina žmogų, viduj susigūži… Mieliau pačiam kažką daryti.
Yra tekę ieškoti specialiai žaidimo metu paslėpto paparčio žiedo, už jo suradimą įteikiamas prizas. Tiktai tiek. O kaip iš tikrųjų yra… Kiekvienas savaip mes išgirstame tuos gamtos krislelius, jie įkrenta mums į širdį. Ir mintis savotiškai skaitome.
O pažinti labai norėčiau tą nesutiktą žmogų, vienintelį. Bet ar bėra lemta sutikti, kai jau pusę amžiaus nugyvenai? Bet vis tikiuosi…

Varduvininkus kalbino
Kristina VARKALYTĖ
Nuotraukos Sigito STRAZDAUSKO ir iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto